žvejų pasakos

kai gaudydavom šaltakraujus ešerius
vakarop, saulei glaustantis lazdynuose
kai sukiodavom raktelį truputi virš ausies
sakydami draugams, jog kvailas tas ir anas
pro mus į rytus neršti nušliaušdavo ungurys
ant žolės palikdamas truputi žvynų ir undinės
kvapo.
aš virš vandens medžiodavau vakarėjantį rūką
migla slėpdavo draugų patamsėjusius veidus
ir kažkur tolumoj užstaugdavo šuo arba vilkas
paliesdamas viduje sulaukėjusį tikėjimą,
jog mūsų nuosavos undinės jau atskleistos ir pažintos
dabar vienos miega ir saugo savo kvapą
o ryte ant jų mes nerasim svetimo
žvynų.