Kentėk, Gamtele, kentėk...

Šį eilėraštį skiriu vargšams miškams ir pievoms, kurie yra deginami bjaurių žmonių ir turi tylėdami kentėti kiekvieną skriauą...


Aš bėgu apdegusia pieva,
Įbėgu į iškirstą mišką,
Po kojom bėgioja apdegę žvėriukai.
Kaip liūdna, kaip pilka čia viskas.

Kodėl žmonės degina pievas?
Kodėl jiems negaila žvėriukų?
Kodėl Gamta tyli, nors kenčia nuo skausmo?
Jį sukelia žmonės bejausmiai...

Bejėgė Gamta prieš tuos žmones,
Kurie ją naikina be proto.
Ar bent pagalvojat, koks gresia pavojus,
Gyvybei ir Žemės, ir jūsų?...

Juk būtent gyvybę mum davė,
Geroji Gamta Motinėlė.
O mes, kaip kvailiai, savavališkai ėmėm,
Ir padegėm grožį jos brangų...