Jonuko postmodernistinė istorija

Gyveno kartą, bet tik kartą, bobutė ir jos sūnelis Jonukas. Jonukas turėjo Edipo kompleksą, dėl to dieduko jau seniai nebebuvo.. O gaila. Diedukas buvo geras, girininkas. Sovietmečiu šūdą malė, bet atėjus nepriklausomybei, kirto medžius. Gal ir dėl to Jonukas jam galvą nukirto. Kas dabar gi žinos..
  Na bet svarbiau buvo tai, kad Jonukui taip graužė sąžinę, kad jis apsigyveno dar giliau savyje. Na jis ir šiaip buvo autistas. Tačiau kartais, kai jau jam užplaukdavo, tai jis per pora parų susirasdavo būrį draugų, su jais sugerdavo. Dar ir kalbą rėždavo miesto centre (oratorius geras buvo). Ir parodą postmodernistinę surengdavo. Visi stebėjosi iš kur jis toks protingas.
  Bet taip ir nesužinodavo, nes tik praeidavo tos 48 valandos, jis grįždavo į trobelę miške pas savo bobutę, kuri beje visai jo nepasigesdavo. Per daug ji buvo sukrėsta vyro mirties. Na, o Jonukas kaip visą laiką. Pasileisdavo Frank Zappa ir grįždavo į savo pasaulėlį, kuriame tiesiog klestėjo simuliakrai ir tikrovės dykumos.
  Taip beveik tikras supermenas Jonukas ir būtų klestėjęs toj trobelėj, išorinėje visuomenėje liaupsinamas už originalias idėjas, o vidinėje už monumentofilijos talentą. Bet kažkas atsitiko su Jonuko bobute. Šiaip jis į ją nekreipė dėmesio, kol ji nepradėjo lakstyt nuoga. Pradžiai mišku. Vėliau gatvėmis. Įsivaizduokit, jai buvo 75-eri. Na bet Jonukas buvo profesionalus pscihoanalitikas ir pradėjo ją gydyti. Bet kadangi pats gydymo procesas užtrunka kokus ketverius metus, jis neiškentė viso proceso ir po metų ją nužudė. Ir viskas lyg ir aprimo. Tačiau tada Jonukas susidūrė su tokia, atrodo, menka problema - jis nebegalėjo patenktini savo fiziologinių poreikių. Nieks jam valgyt nepadarydavo. Ir rūbų nebeskalbdavo.

Po metų jis atsigulė į psichiatrijos ligoninę. Dėl paūmėjusio autizmo. Tik čia jį ištiko dar didesnė bėda. Jis nebegalėdavo išeiti 48 valandom skelbti visokiausių tiesų. Tačiau jis nepuole į paniką, ėmė viską užrašinėti, tačiau suprato, kad rašliava netinkama priemonė perteikti savo idėjas. Jis buvo postmodernizmo vaikas. Netrukus jis mirė.

Cha. Iš tikro nebuvo jokio Jonuko. Ir bobutės nebuvo. Egzistavo tik vienas žmogus, galime jį pavadinti tėvu. JIs buvo tiesiog sovietmečio sužlugdytas žmogus, po truputį žudantis save. Gal ir turėjo jis žmoną ir vaiką, kas dabar žinos...