Rašyk
Eilės (77020)
Fantastika (2252)
Esė (1533)
Proza (10776)
Vaikams (2619)
Slam (65)
English (1186)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Laiko pojūtis – tai mūsų vidinis subjektyvus pojūtis. Jo dėka mes stebime mūsų pasaulio judėjimą, matome priežasties-pasekmės procesus jame, kur priežastis visada lenkia pasekmę, o pasekmė, savo ruožtu, visada yra kitos pasekmės priežastis, ir taip toliau. Šis, tokia tvarka pasireiškiantis mums, judėjimas ir formuoja mumyse laiko pojūtį.
Iš tiesų jau ir mokslas nuo Einšteino laikų tvirtina, kad laiko nėra. Egzistuoja tikimybės, ir ne tik tikimybės, o tokios galimybės, kuriose pasekmė lenkia priežastį, kai ji pasireiškia anksčiau už priežastį, kur gyvenimas ir laikas teka ne viena kryptimi, o absoliučiai priešinga. Tokios yra mokslo išvados. O Kabbalos mokslas teigia: „Laiko sąvokos iš viso nėra. Jis neegzistuoja“.
Tai reiškia, kad tikrasis – dvasinis pasaulis – tai ne laiko, o kategorijų, jėgų pasaulis, kuriame tokios laiko sąvokos, kurią mes turime, nėra. Neįmanoma mums to įsivaizduoti, nes pas mus viskas yra determinuota. Mūsų pulsas, mūsų gyvenimas, viskas, ką mes suvokiame, visada, kaip kompiuteryje, automatiškai fiksuojama laiku – kada tai įvyko. Paspaudei klavišą – užfiksuota. Kitas veiksmas – kitas klavišas – užrašomas jo laikas. Ir ką tu bedarytum (gauni žinutes, siunti žinutes), visada viskas užrašoma laiku, atitinkančiu vidinį kompiuterio laikrodį. Tokie patys vidiniai laikrodžiai yra ir mumyse.
Bet iš tiesų – dvasiniame pasaulyje – šito nėra. Ir mokslas pamažu tai baigia išsiaiškinti ir su tuo sutikti, kaip ir apskritai su viskuo, ką teigia Kabbalos mokslas. Stebėtina, kad „Sukūrimo knyga“, parašyta dar Senovės Babilone (tik pabandykite įsivaizduoti – tai buvo prieš keturis su puse tūkstančių metų!) – kalba apie tokias šiuolaikiniam žmogui visiškai naujas sampratas, įžvalgas, apie kurias mokslas tik šiandien prabyla. Tai ką čia rašau, atkeliavo iš ten.
Laiko pojūtis kyla žmoguje dėl būsenų kaitos, būsenų atsinaujinimo, kurios tarytum suteikia žmogui vidinę atskaitos sistemą, laiko sampratą. Jeigu niekas nesikeistų, tai mes ir nejaustume laiko. O dvasinėje kategorijoje laiko nėra. Ar tai reiškia, kad ten egzistuoja tiktai viena vienintelė būsena? Būtent taip! Negali dvasiniame pasaulyje egzistuoti daug būsenų, nes tada jos būtų skirstomos viena kitos atžvilgiu: geresnė, blogesnė. Dvasinė kategorija – tai absoliutas.
Egzistuoja penki pasauliai, t. y. penkios aukščiausios šviesos, absoliuto, niekuo neribotos jėgos apribojimo formos, stadijos, kurios savo ruožtu taip pat dėsningai vėl dalinasi į penkias ir dar į penkias. Taigi, čia yra klabama apie laipsnišką pakilimą iki paskutinio, aukščiausio pasaulio. Aukščiausio savo kokybe, santykio su absoliutu kokybe. Tikroji dvasinė būsena – tai paskutinis, aukščiausias pasaulis, kuriame visiškai išnyksta laiko bei priežasties-pasekmės procesų sąvokos. Ar tai reiškia, kad žmogus kvailėja? Ne, ne kvailėja, o atvirkščiai, įgyja neribotą suvokimą.
Nes laikas – yra tai, kas mus riboja, ir dėl to mes išnaudojame tik kelis procentus savo proto galimybių. O be laiko, atvirkščiai, nelieka rėmų, ir mes galime tapti iš tiesų protingais ir viską suvokiančiais. Priežastis-pasekmė integruojasi, apsijungia į vieną visumą, mes suvokiame visą Pasaulio sistemos apimtį.
Tačiau, vis tiktai, kažkoks tai laiko pajutimas dvasiniuose pasauliuose turi būti? Jis yra tik priežasties-pasekmės pavidale. Kai mes atskiriame priežastį nuo pasekmės, tai kalbame apie laiką: štai čia – pradžia, o čia – kitas etapas. Ir gali būti taip, kad mūsų pasaulyje šie du įvykiai yra atskirti vienas nuo kito šimtmečiais, o kadangi tarp jų pačių nieko neįvyko, tai dvasiniame pasaulyje jie yra glaudžiai susiję, vienas šalia kito.
Tai reiškia, kad dvasinis pasaulis nesukonstruotas pagal laikrodžio tiksėjimą, mano pulso ar širdies dažnį, o sudarytas tiktai iš dvasinių veiksmų. Dvasinių veiksmų seka lemia dvasinį laiką. Vadinasi, nėra tokios mechaninio laiko, pagal kurį sukasi Saulė arba Žemė, sąvokos. Laikas dvasiniame pasaulyje - tai sąmoningas žmogaus pasaulėjautos vystymas priežasties-pasekmės sekos vertikalėje.
2008-05-02 14:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-05-08 09:43
agricola
kas sakė kad egzistuoja penki pasauliai, kad yra devyni pragaro ratai parašė Dantė??? bet teigti taip kaip pats būtum apkeliavęs juos nežinau ar rimta???
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-05-05 22:57
fintas
Laiką galime jausti. Kaip palaimą, ilgesį, liūdesį, kančią, ramybę.. O kol gyvi kiekvienam privalu jausti jam pagarbą kaip už d o v a n ą.. ir stengtis pagal sugebėjimus kuo rečiau jį švaistyti veltui..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-05-03 18:02
begemotas
Pasąmonė gyvena belaikėj substancijoj,
sąmonė fiksuoja laiką itin tiksliai, bet kaip dažnai tai nesutampa. o tezė kad pirma pasekmė po to priežastis išties originali.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-05-02 18:50
Mari_Poisson
Domiesi Kabala? Tai tikrai nelengvas mokslas. Esi tikrai man įdomus:))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą