Rašyk
Eilės (73311)
Fantastika (2192)
Esė (1496)
Proza (10355)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Veikėjai.

I paveikslas:

Žaneta - patraukli dvidešimt penkerių metų mergina, bandanti vaizduoti savotišką aristokratiškumą. Be galo mėgsta rožes. Jaučia simpatiją Albertui.
Albertas - dvidešimt penkerių metų vaikinas. Paprastas, tačiau ne visai nuoširdus. Jaučia simpatiją Žanetai.
Margarita - simpatiška dvidešimtmetė mergina, Žanetos pusseserė. Savanaudė ir egoistė.
Padavėjas.

II paveikslas:

Žaneta.
Albertas.
Margarita.

III paveikslas:

Margarita.
Albertas.

IV paveikslas:

Albertas.


                                                I dalis.
                                          I paveikslas.



(Scenoje - nedidelis stalelis. Ant jo - du puodeliai, cukrinė ir nedidelė vaza. Pakilus uždangai Žaneta sėdi prie stalo, geria kavą. Staiga įeina Albertas, jo vienoje rankoje - šlaputėlis skėtis, kitoje - trys rožės. Skėtį numeta į kampą, atsisėda, įmerkia rožes į vazą. Pašaukia barmeną, kažką tyliai jam pasako. Žaneta visą laiką tyli.)


ŽANETA: Ačiū už gėles, bet nereikėjo vargintis ir leisti pingų.

ALBERTAS: (skambiai nusijuokia) Manai, aš jas pirkau? Pirktinės tau per geros, nuskyniau iš kažkokio darželio. Beje, labas rytas.

ŽANETA: (dirsteli į laikrodį esantį ant jos riešo) Ketvirtis po trijų. Dabar nebe rytas. Laba diena.

ALBERTAS: Tu kaip visada, beprotiškai tiksli.

(ateina Padavėjas su padėklu rankose. Ant padėklo puikuojasi pyragaitis ir du puodeliai kavos, Padavėjas padeda padėklą ant stalo)

PADAVĖJAS: Skanaus. (Išeina)

(Albertas išsiima iš vidinės kostiumo kišenės laikraštį, ji atsiverčia ir už jo pasislepia, skaito.)

ŽANETA: (ima pyragaitį nuo padėklo) O, kaip skaniai atrodo!

ALBERTAS: (nematydamas, ką veikia Žaneta) Na, tai skanaus.

ŽANETA: Ačiū. (Albertas pakelia akis nuo laikraščio)

ALBERTAS: (paskubomis ištraukia pyragaitį Žanetai iš rankų, kol ta jo dar neatsikando) Ei, palik mano pyragaitį ramybėj!

ŽANETA: Bet juk... (Staigiai nutyla, kažką pamato) O, Dieve...

ALBERTAS: Kas yra?

(Grakščiu žingsniu į sceną įplaukia Margarita)

MARGARITA: (saldžiu balseliu) Sveika Žaneta, sveikas Albertai.

ALBERTAS: (neslėpdamas paniekos) Labas, Margarita.

MARGARITA: (pasisuka į Žanetą) O tu nepasisveikinsi su savo mylimiausia pussesere?

ŽANETA: (tyliai) Verčiau suvalgysiu užnuodytą pyragą, nei sveikinsiuos su tavim.

MARGARITA: (kandžiai) Vaje, vaje... Tu nė kiek nepasikeitei nuo to karto, kai paskutinįsyk matėmės. Vis dar tokia pati bambeklė.

ŽANETA: Tu irgi nesikeiti. Vis tokia pat atgrasi.

(Įeina Padavėjas, atneša dar vieną kėdę. Margarita jam padėkoja, pastato kėdę prie stalo ir atsisėda)


ALBERTAS: Tavęs niekas nekvietė, Margarita.

MARGARITA: Nepulk padlaižiauti mano pusseserei, branguti.

ŽANETA: Nešdinkis.

MARGARITA: Net neketinu. (pamato ant padėklo tebestovinčius puodelius, čiumpa vieną iš jų) O, kava!

ŽANETA: Nešdinkis. Negirdi?

ALBERTAS: Žaneta, nusiramink. (pasiima likusį puodelį kavos, pasistato priešais save)

ŽANETA: (barbena pirštais į stalą) O tu man neaiškink.

(Visi trys tyli. Margarita baigia gerti kavą. Atsistoja, iš rankinės išsitraukia veidrodėlį, pasižiūri ir nusišypso savo atvaizdui. Pasitaiso šukuoseną ir išeina)

ALBERTAS: Vis dėl to manau, kad tau reikėtų su ja elgtis švelniau.

ŽANETA: Dar kartą tai pasakyk, ir valgysi paskutinę vakarienę. Tiksliau, paskutinius pietus.

ALBERTAS: Juk Margarita nieko blogo nepadarė.

ŽANETA: Tylėk.

ALBERTAS: Kodėl tu ją taip niekini?

ŽANETA: (netenka kantrybės. Atsistoja) Gana. Jeigu ji tau taip patinka, kelias laisvas, keliauk pas ją!

ALBERTAS: (šypteli) Gerai jau gerai. Sėskis. Ir jeigu gali, paduok cukrų.

ŽANETA: (įsiunta, griebia nuo stalo cukrinę ir visą jos turinį švysteli Albertui į veidą) Skanaus!

(Tamsa)



                                  II paveikslas.

(Scenos kampe stovi didelė gėlė. Scenos viduryje - jau įprastos dekoracijos: nedidelis stalelis, ant jo - du puodeliai, cukrinė ir nedidelė vaza. Pakilus uždangai Margarita sėdi prie stalo, palinkusi prie laikraščio. Įeina Albertas, su trimis rožėmis rankoje)


ALBERTAS: (atsisėda prie stalo, į vazą pamerkia rožes) Vis dar tebepyksti dėl vakar? (Žaneta tyli) Ei, ar girdi?

ŽANETA: Juk dar neapkurtau.

ALBERTAS: Nėra reikalo pykti dėl tokių niekų.

ŽANETA: Gana, sakyk, ko mane čia atsitempei.

ALBERTAS: Pasikalbėti.

ŽANETA: (nustebusi) Pasikalbėti? Apie ką?

ALBERTAS: Apie tave. (patyli) Ir Margaritą.

ŽANETA: (nusviedžia laikraštį į scenos gilumą) Neturiu žodžių! Atsitempei mane į šitą skylę tik tam, kad pataukštum apie mano pusseserę?

ALBERTAS: Iš dalies tu teisi. Man kilo vienas klausimas.

ŽANETA: (atsidūsta) Klausk, matau, kad jau nebeišsisuksiu...

ALBERTAS: Anksčiau tu su Margarita gan gerai sutardavai, tačiau neseniai tarp jūsų nelyginant juoda katė perbėgo - visą laiką pykstatės, ginčijatės. Matau, kad tau tikra kankynė gyventi viename bute su ja, bet tavo motina prieš mirtį to pageidavo. Kodėl jūsų santykiai taip pasikeitė?

ŽANETA: Todėl, kad... Todėl...

ALBERTAS: Na?

ŽANETA: Ak, visa tai nesvarbu. (nukreipia temą, toliau kalba nerūpestingu balsu) Gal turi kokių įdomių naujienų?

ALBERTAS: Svarbu, Žaneta. Pasakok.

ŽANETA: (tyliai pravirksta) Todėl, kad per tą velnio išperą... (staiga nutyla, kažką pamato) O ne, ta stichinė nelaimė atsibeldė čia!

(Grakščiu žingsniu prie stalo prieina Margarita)

MARGARITA: Na, ko tokie ištįsę veideliai, a?

ŽANETA: Tu čia mus šnipinėji, ar dar kaip nors reiktų suprast tą tavo sekiojimą mums iš paskos?

ALBERTAS: Dėl Dievo, tik nesusimuškit.

MARGARITA: Mieloji pusseseryte, ne pas tave atėjau. O pas Albertą.

ŽANETA: Tai gal aš einu, jus čia abu pasičiulbėkite, paukšteliai, netrukdysiu. (Atsistoja ir jau ketinau eiti, tačiau netikėtai atsistoja Albertas ir pasivijęs ją čiumpa už rankos. Margarita visa tai stebi su panieka veide. Albertas nuveda Žanetą į jos vietą)

MARGARITA: (Albertui) Branguti, nesuprantu - ko tu su ja tampaisi? Vis šokinėja, laksto. Jokio įdomumo. Ir namie - lygiai tas pat.

ALBERTAS: (pamėgdžioja Margaritos intonaciją) Brangute, nesuprantu - ko tu čia kišiesi? Patikėk, malonumas menkas.

ŽANETA: (pašaipiai) Tikimybė, kad ji atstos, yra tokia pat kaip ir išsigydyti nepagydomą ligą - nulinė.

MARGARITA: Na ir puiku, burkuokite balandėliai. (tyliai) Duok Dieve, kad kurį nors iš jų nutrenktų žaibas. (išeina)

ALBERTAS: (pamakaluoja ranka ore, norėdamas kažką išvaikyti) Dieve, nuo jos kvepalų aš tuoj uždusiu.

ŽANETA: Taigi. Bet juk vakar tau ji taip patiko. Aš jos nekenčiu!

ALBERTAS: Na, kad jau užsiminei, tai pratęskim. Kas atsitiko?

ŽANETA: Per ją... Per ją mirė mano motina. (užsidengia rankomis veidą, Žanetos pečiai sukrūpčioja)

ALBERTAS: Ką? Ne... Tai neįtikėtina.

ŽANETA: O taip, dar ir kaip įtikėtina! Tą... Tą siaubingą vakarą ji kažką pasakė mano motinai. Ir motiną ištiko infarktas. O juk toji išpera žinojo, kad mano mamos širdis silpna, ir jos negalima jaudinti! Po to laiko... po to laiko aš jos stačiai, siaubingai neapkenčiu!

ALBERTAS: (susiima rankomis galvą) Ne, čia jau viršūnė! Tavo vietoje, aš kurią nors naktį būčiau Margaritą papjovęs.

ŽANETA: (blankiai šypteli) Galvoji, man nekilo tokių minčių?

ALBERTAS: Tačiau neabejoju, kad Margaritos pasakyti žodžiai nieko bendra su tavo motinos mirtimi neturi.

ŽANETA: (iš nuostabos vos gali kalbėti) Ką?

ALBERTAS: Juk tu nemanai, kad ji pasielgė taip tyčia?

ŽANETA: (pašoka nuo kėdės) Ne, tu avigalvis!

ALBERTAS: Bet...

(Žaneta griebia cukrinę ir vėl jos turinį švysteli Albertui į veidą)

ALBERTAS: (išsitraukia iš švarko kišenės nosinę, nusivalo prie veido priskretusį cukrų) Žaneta, paklausyk!

ŽANETA: (isteriškai) Ne, nieko nenoriu girdėti! Ji nužudė mano motiną. (uždeda ranką ant kėdės atlošo) Ir aš jai niekad to neatleisiu! (nuverčia kėdę)

ALBERTAS: Na, ką gi... (Atsistoja, uždeda ranką ant kėdės atlošo, gūžteli pečiais, ir taip pat apverčia kėdę)

ŽANETA: (ramiai, lyg tarp kitko) Beje, minėjau, jog rytoj iškeliauju?

ALBERTAS: (vengdamas į ją žiūrėti) Ne, neminėjai. Kur išvyksti?

ŽANETA: Nežinau, kur akys... Tiksliau, traukinys važiuos.

ALBERTAS: Dėl ko iškeliauji?

ŽANETA: (atsisuka į Albertą, tačiau šis vis dar į ją nežiūri) Neapsikęsiu būdama viename bute su ja.

ALBERTAS: Juk gali gyventi pas mane.

ŽANETA: Ne, Albertai, viskas jau suplantuota.

ALBERTAS: (atsisuka į Žanetą) Tada... Mums belieka...

ŽANETA: Atsisveikinti. (Pribėga prie Alberto ir jį apkabina) Aš tau rašysiu. Ir nebandyk manęs pamiršti, nes jeigu pamirši - tau bus ne pyragai. (Nusijuokia)

ALBERTAS: Gerai, negąsdink. (Ima sukti Žanetą ore. Žaneta juokiasi.)

ŽANETA: Paleisk mane, kretine, paleisk sakau!

ALBERTAS: O kas bus, jei nepaleisiu? (juokiasi)

ŽANETA: Nežinau! (Albertas ją paleidžia) Man reikia, eiti. Rytoj anksti ryte išvažiuoju. Sėkmės tau.

ALBERTAS: Iki pasimatymo!

ŽANETA: (liūdnai) Ne, aš nebegrįšiu, Albertai.

ALBERTAS: Ką gi... Sudie. (Žaneta išeina)

(Tamsa)

                                          II dalis.
                                    III paveikslas.

(Scenos gilumoje durys į lauką. Scenos viduryje - sofa ir nedidelis staliukas. Kairėje scenos pusėje stovi spinta. Ant spintos durų kabo veidrodis. Uždangai pakilus, scenoje veikėjų nėra. Po kelių sekundžių ateina Margarita)

MARGARITA: Ir kaip jis gali gyventi šitoje skylėje?..

(ateina Albertas)

ALBERTAS: (piktai) Galiu ir tiek. Leisk paklausti, ką tu čia veiki?

MARGARITA: Ak, beveik nieko, branguti. Šiandien ryte ant stalo radau keistą laišką. O visai neseniai, prieš išeidama gavau dar keistesnį laišką. Manau, tau turėtų būti įdomu.

ALBERTAS: Ir kodėl gi man turėtų būti įdomu? Bet, kad jau atėjai, tai sėskis. (mosteli į sofą. Margarita greitai ten įsitaiso)

MARGARITA: Tau turėtų būti įdomu. Nes abu jie - apie tavo mylimąją Žanetą.

ALBERTAS: Kas juose parašyta?

MARGARITA: Ne taip greitai, branguti. Geriau atnešk man kavos. (nusišypso)

ALBERTAS: Arba tu pasakai, kas laiškuose parašyta...

MARGARITA: Arba tu atneši man kavos, arba aš išeinu su visais laiškais, branguti. (Albertas kažką sumurmėjęs išeina) O, branguti... Tavęs laukia didelis smūgis. (Atsistoja. Prieina prie veidrodžio ir rankomis bando išlyginti susiglamžiusią suknelę.)

(Po kelių minučių ateina Albertas. Jo rankose du puodeliai kavos.)

ALBERTAS: Štai tavo kava (ištiesia Margaritai puodelį) Tai gal dabar teiktumeis atsisėsti, ir viską papasakoti?

MARGARITA: (nueina nuo veidrodžio ir atsisėda ant sofos. Albertas atsisėda ant stalo) Taigi. Klausykis įdėmiai, branguti. Šįryt atsibudusi ant savo kambario stalo radau raštelį. (iš rankinės ištraukia gerokai aplamdytą popierėlį ir ištiesia Albertui) Še, paskaityk.

ALBERTAS: (skaito) „Aš išvykstu, neieškok manęs“... taip toliau ir taip toliau, „Kad tu kur nors nusprogtum... „, taip toliau ir taip toliau. (Atiduoda raštelį Margaritai) Aš žinojau, kad ji išvyksta. Vakar pati pasakė, atsisveikinom.

MARGARITA: (nustemba) Žinojai? Na, tada bus daug paprasčiau. Maniau, jog nežinai, todėl tikėjausi kitokios reakcijos, bet tiek to.

ALBERTAS: Kokios kitokios reakcijos tu tikėjaisi?

MARGARITA: Na, nežinau... Nuostabos ar kažko panašaus... Bet nesvarbu.

ALBERTAS: Užteks. O kas yra antrame laiške? (tyliai) Dieve, jaučiuosi kaip kokioje loterijoje - atspėk, kas parašyta.

MARGARITA: Na, o antrasis laiškas mane šiek tiek nudžiugino, bet nemanau, kad pradžiugins ir tave, branguti. (Ištraukia antrąjį laišką) Na, tu čia skaityk, o aš einu. Nesinori matyti tavo išraiškos. Iki pasimatymo branguti! (Pasiunčia Albertui oro bučinį ir išeina)

ALBERTAS: Ir ką gi toji nenaudėlė sugalvojo? (Padeda laišką ant stalo) Vėliau paskaitysiu. (Mindžikuoja po kambarį, staiga nusikvatoja) „Kad tu kur nors nusprogtum, Margarita“... Žaneta siunčia žavingus linkėjimus! (Juokiasi) Netgi aš tokių nesugalvočiau.

(Grįžta Margarita)

ALBERTAS: Ko dar tau reikia?

MARGARITA: Pamiršau rankinę. (Nuo sofos pasiima rankinę ir paskubomis dingsta)

ALBERTAS: Kad jau grįžai, tai dar pasėdėk. Ketinu perskaityti laišką.

MARGARITA: (išsigandusi) Ne, man jau metas.

ALBERTAS: (piktai) Sėdėk sakau! (Margarita atsisėda, baimingai žiūrėdama į Albertą. Albertas paima nuo stalo voką ir išsitraukia laišką, skaito) „Gerb. panele Margarita, nuoširdžiai apgailestaudami pranešame... „ įdomu, kokios čia nesąmonės. „Nuoširdžiai apgailestaudami pranešame, kad traukinys, kuriuo važiavo jūsų pusseserė, nuriedėjo nuo bėgių ir apvirto. Visi keleviai žuvo“.

MARGARITA: Albertai...

ALBERTAS: (tyliai) Visi keleiviai žuvo?..

MARGARITA: Taip. (Margarita neslepia šypsenos)

ALBERTAS: Ir tu tuo džiaugiesi?! Tavo pusseserė žuvo, tu supranti?

MARGARITA: Suprantu. Ir tuo džiaugiuosi. (Čiumpa savo daiktus ir išeina)

(tamsa)

(Vis dar Alberto butas, tik nežmoniškai sujauktas. Šen bei ten mėtosi tušti buteliai. Įsižiebus šviesoms Albertas sėdi ant stalo. Jo rankoje butelis, šalia Alberto stovi cukrinė ir vaza kurioje pamerktos trys rožės)

ALBERTAS: Tu išėjai, Žaneta. Palikai visus... Mane, Margaritą, savo brolį. Per tave praradau gyvenimo prasmę! Palikai manyje savo pėdsaką ir išėjai. Viskas šiame bute primena tave, Žaneta. Rožės, cukrinė, netgi stalas, ir tas man primena tave. (Ištraukia iš vazos vieną rožę ir numeta į scenos gilumą) Nelyginio skaičiaus gėlių numirėliams nešti negalima. (Pasiima cukrinę, ir švysteli cukrų į viršų) Ir tas cukraus lietus atrodo visiški niekai, kai prisimenu, kad tu palikai šį pasaulį. Tad už tave, Žaneta. Dek pragare! (Priglaudžia butelį prie lūpų ir godžiai geria)

                                  UŽDANGA.
2008-05-01 13:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-02-21 18:11
Mandarino Svajonė
Labai buitiškas...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-08-13 19:04
Rožė be spygliukų
Anksciau as ir daznai kartodavau visiems: "BANALU!". Bet is tikruju, tai kas siais laikais yra nera banalu? Viskas banalu. Viskas...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-06-08 20:39
Vapsva
išties vietomis banalu, bet užkabino ir visur išliko intriga... įdomu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-06-05 12:59
BedugnėsDrugys
patiko visas turinys,tik paskutinis sakinys "priglaudzia buteli prie lupu ir godziai geria" nelabai vykes. tikejausi kazko geresnio
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-05-14 17:26
atokvėpis
ALBERTAS: (susiima rankomis galvą) Ne, čia jau viršūnė! Tavo vietoje, aš kurią nors naktį būčiau Margaritą papjovęs.

labai dirbtina...
ankstesnis man labiau patiko.
Bet tas bruožas, kad yra kažkoks pagrindinis simbolis yra labai geras ;]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-05-13 14:22
lygIkaras
Trumpas, vaizdingas, įtaigus. Ryškūs vaizdiniai. Šiuolaikinės egoistinės melodramos.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą