Kai nebereiks žvaigždžių

Gal vieną gražią dieną
  Žvaigždes pakeisim lempom,
  Nes visi juk puikiai žino,
  Kad su lempomis šviesiau...
  Galbūt vieną švarią dieną
  Gėlių neliesim rankom,
  Ir žinokite, vaikučiai
  Kad tik šitaip steriliau.
 
 
  O galbūt vieną dieną
  Ir pas mus kažkas ateis?
  Kažkas geresnis, tobulesnis,
  Mus kaip senus žaislus pakeis.
  Ir galbūt vieną dieną
  Mes pasijusime vieni,
  Kažkur toli, savoj esybėj,
  Lyg prie akmens smėlynuos pririšti.


  Ar tai tokios dienos mes laukem?
  Ar tai del to, kad pririšti,
  Savų svajonių nesulaukę,
  Kažkur numirtume vieni?
  Ir štai šita diena atėjo,
  Tokia kaip tukstantis dienų.
  Bet nieks į ją nepažiūrėjo,
  Tik sušnabždėjo: „aš skubu“...