Sau

Atleisk, išdidume,
Pavargau statyti sielos sienas.
Geriau bedugnėn krisiu:
Mano protas nebegali
Melstis vienas.

Nesupyk, orume,
Ir damos šukėm vaikšto,
O jų kraujuojančias pėdas
Bučiuoja šlykščiausi demonai.

Vėjau, nuplėšk angėlų sparnus,
Kad nebetemdytų mano padangės.
Ir te žaibai suskaldo šventųjų aureoles,
Kad galėtume žmogiškai mylėtis.