Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Lėtai, nejausdama savo kūno svorio, plaukiau to miesto gatvelėmis. Stebėjau juos, savo priešus ir brolius, vis kitokius, besimainančiais žvilgsniais ir šypsenomis. Buvo vos 47 minutės, kaip aš atkakau į šį miestą iš savo gimtojo Paryžiaus, nes genai ir meilė Vilniui bei Lietuvai mane nubloškė čionai.
Ir kaip visa tai nutiko? Pykčiai, konfliktai su Juo, ir rutina juk negali būti vieni šio mūįio kaltininkai! Kažkas dar turi slėptis už to. Ir slepiasi. Kas slepiaisi, tas greitai išlįs.
Ką gi aš čia veikiu?
Tapyba, literatra, kinas. Per metus aukso luitų neužsidirbsiu, o būtent tiek man reikia norint visiškai atsiriboti nuo įtėvių.
Kur mano tėvai?
Tėtis nuskendo baseine būdamas vos dvidešimt septynerių. (Man tebuvo penkeri). Mamą po trejų metų nušovė. Kas? Dar neištirta. Tačiau žinoma, kad tai Jis. Ispanas.
Iš Mamos paveldėjau meilę menui. Ką iš Tėčio, nežinau, tgik esu tikra jog „žuvies instinktą“. Kas tai? Hobis ir kažko daugiau jutimas vandeniui ir jo telkiniams, vaikams - upėms, ežerams, jūroms ir vandenynams...
Iš nevilties mėčiausi gatvėmis ir pagaliau nutariau kur nors atsisėsti ir ramiai pagalvoti. Ką aš čia veikiu? Atsakiusi į šį klausimą galėsiu mąstyti, kur man patogiau gyventi. Pinigų turiu daug, jau Prancūzijoje už tiek išgyvenčiau, o čia, Lietuvoje, viskas daug pigiau. Centras - pirma mintis, man šovusi į galvą. Priimta. Pasileidau tekina kokios nors, turistams skirtos informacinės link. Ten man davė seną aptrintą žemėlapį, pažymėjo kelis burbuliukus ir liepė eit. Atsidusau. Pamaniau, „šneki lietuviškai, tai ir dėmesio mažiau gauni“.
Už manęs stovėjo grupelė japonų turistų. Prie prekystalio stovėjusi peroksidinė Nataša nusišypsojo gelsvokais dantimis ir pavaišino keliautojus kava ir apelsinais...
Ak, pavydas. Veju jį šalin. Turiu tikslą. Ir niekas, net pavydas netrukdys man jo pasiekti!
Priešais mane - senas purpurinis namas, grafitti išpurkštomis durimis. Nutrinta ir vos matoma lentelė skelbė, kad iki birželio 14 dienos visi turi susimokėti už šildymą ir elektrą, kitaip gresia didelės baudos ir išmetimas iš daugiabučio.
Ojojoj. Bet tai manęs neišgasdino. Užlipau į antrą aukštą, pabeldžiau tuk tuk tuk į 4 buto dureles. Jas atvėrė vidutinio amžiaus raudonplaukė. Mosteldama ranka pakvietė vidun, liepė sėst ir „jaustis lyg namie“. Pakišo po nosim kavos puodelį, pieno ąsotį ir anketą. Vardas, pavardė, gimimo metai, išsilavinimas, darbovietė. Užrašiau.
- Ale jūs jaunai atrodote. Rašot, kad esat 19 metų, bet vos patikėjau, kad mokyklą baigėt. Še, raktas. Dėl visa ko dar palaikysiu atsarginį ir kartkartėmis užeisiu patikrinti, kaip gyvenat, - pajuokavo moteris.
Vėliau sužinojau, kad nuomininkė - buvusi aktorė Veronika Baltramaševičiūtė, vaidinusi net Amerikoj... Ir albumus rodė. Bet apie tai - vėliau.
Po kelių valandų  jau buvau galutinai įsikūrusi. Atsistojau priešais veidrodį ir žiūrėjau į savo atvaizdą. Vešlūs, trumpi, juodi plaukai, mėlynos akys ir visi 168 cm.
Neseniai norėjau palikti šį pasaulį, savo gyvenimą. Nežinojau, ką čia veikiu, ką veiksiu ateityje, maniau, kad viskas yra be priežasties. Ar gali būti kitaip? Mano smegenys nesugeba atsakyti į tokį klausimą. Kodėl reikia kažką daryti?
Man nereikia formulių. Mirsiu visvien, anksčiau ar vėliau. Man nereikia mirt žinant, kad daug nežinau, nes visko nesužinosiu ir netapsiu laimingesnė. Kokia mano laimė? Ar tai meilė, ar tai mane galintis saugoti vyras, ar tai būstas miesto centre, ar rastas Mamos žudikas.
Tai bandysiu išsiaišklinti papasakodama šią istoriją. Nes galbūt ji jums padės atsakyti į neužbaigtas pastraipas, neiškeptas mintis ir dvejones.
Internete patalpinau skelbimą dėl darbo. Straipsniai spaudoje, kulinarija ar kiemsargės darbas manęs jau seniai negąsdina. Kam bijoti darbo? Nuo patirties nesensti, tik augini šarvus, su kuriais gydai save nuo žmonių šnekš, stereotipš ir „madingų auksinių akinių rėmelių“.
Akiniai padeda Tau žvelgti į Pasaulį. Bet kažin kas liepė pavirsti auksiniais rėmeliais. Auksas meluoja.
Tu skrendi, bet esi per sunkus. Žudai save.
Tarp A ir B, tarp žemės ir dangaus
Ieškojom mudu dangiško medaus
Bet tai nelemta, regis
Buvo jau šikart
Tereik nepasimest pasaulyje iškart.
2008-04-29 15:30
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-04-29 17:04
Proza i kas
literatra
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą