šiandieną netekau dar vieno vyro
čia kaip aštrus skausmas pilve
išsijuokus o mano vyras išsižiojo
nieko nepasakė ir išėjo - laikas
kiek pakosčiojo merdėdamas ir subyrėjo
būna netenku tų savo vyrų po kelis
per dieną - jie paprasčiausiai atsisėda
prie kitų moterų ir mano šonkauliai
išlūžta po akį belieka budėti ir
burti kaip sargybiniui ant bokšto
mano vyrai bijo traukinio vienutės
neapsisprendimo paliktos nakčiai šviesos
ir jie negirdi kaip naktimis uždūsta
po tūkstančius mano alveolių kol miegas
tampa nenutrūkstamas kaip plokštelės įbrėžos
mano vyrai neskiria spalvų jų akys
paraudusios o pirštai geltoni nuo
rūkymo be jie niekada nepasakys kad
kūno kvapas traukia labiau nei tabakas
nes tada nemokėtų išeiti
ir jie išeina kaip rytas ryto išsilenkia
kaip automobilis nulekia nuo kelio
originalu, galima savotišką feministiškumą įžvelgti, pasitelkiama ironija, puiku, nes suteikia kūriniui spalvų, šmaikštumo, žaismingumo, tik pati pabaiga tokia nekokia, mano manymu, nors irgi su mintimi..
bandyta poetiškai, poezijos dvasioje, bandyta giliai, bet turinys seklus, dienoraštinio pobūdžio. ne mano matymas. ( kitokiu kampu žiūrėjimas, individualu, taip ir gaunasi dienoraštinio pobūdžio kūrinukas.)
tik mano nuomonė.
teisingas eilius. ir tie vyrai teisingi - o ką tu jiems, toks gyvenimas. tik pabaigos norėtųsi stipresnės, dabar kažkaip vos ne kaip moralas nuskambėjo. 4-