Kūjis ir lavonai

Aš pažadinau mirusių sielas ir leidau joms išskrist
Suplėšiau visas virves, nors žinau, kad mane ir vėl suriš
Tuščiom akim bandžiau ieškot ryškių žvaigždžių šviesos
Ir bėgau paskui traukinį, kuris niekad nesustos
                                               
                                                    A. Makėjevas „Kalnietis“


Bėgau taip greitai, kaip tik galėjau. Ir nors mano kojos negalėjo pavargti, tačiau su jų arkliais jos lygintis negalėjo - ten, kur vanduo man siekė krutinę  jie vargiai sušlapdavo pėdas, kur erškėčių spygliai draskė mano šaltą odą ir vertė apeiti tankumynus jų šarvai leido jiems eiti lyg karštam peiliui per sviestą. Žodžiu, mano lemtis buvo aiški ir jie puikiai tai suprato, leisdami man bėgti ištisus penkiasdešimt kilometrų, nuo vienos priedangos prie kitos. Kartais girdėdavau, kaip jie juokiasi man už nugaros.

Galiausiai jų kantrybė ir noras pasilinksminti užgeso. Išgirdau juos sau už nugaros. Apsigręžęs dar norėjau mestelėt kokį burtą, tačiau paaiškėjo, kad barzdočiai judėjo netgi greičiau nei maniau - viskas ką suspėjau, tai pamatyti į veidą parskriejantį milžinišką kūjį.

      Mečiausi į šoną, tad smūgis kliuvo į petį ir bemaž jį nuplėšė. Antrasis raitelis paprasčiausiai mane perjojo - didžiulio arklio kanopos lengvai traiškė mano kaulus. Persekiotojai nulipo nuo arklių ir šaltakraujiškai, bei metodiškai pradėjo knežinti mano kūną - sutraiškė sąnarius, kiaušą, vien pramogos dėlei išdūrė man akis ir ištraukė žarnas. Ką gi, šiaip ar taip, buvau jiems tik bjauri anomalija, mirti atsisakantis monstras, kuriam reikėjo „išlaisvinti vargšę, iškankintą sielą“.

Parūkę jie paliko mane kapoti varnoms (bent pakasę būtų...) ir išjojo namo diskutuodami, kaip šįvakar išdulkinti kokią kalę. Keisčiausia, žinoma, buvo tai, kad aš girdėjau ką jie kalbėjo, kad nebuvau „išlaisvintas“. Atrodė, kad siela užstrigo šiame sumaitotame kūne. O kūnas, išsisklaidžius jį supančiai energijai, pradėjo pūti. Ir jutau kiekvieną jo dalelę. Jutau, kaip mano akis sulesa varnos, kaip tuščiose akiduobėse raitosi kirmėlės, kaip kraujas geriasi į žemę.

Augalai ir grybai, vabzdžiai ir bakterijos, gyvūnai ir stichijos. Puvimo armijos, irimo legionai. Visi, kas norėjo, dalyvavo mano mirties puotoje, mano kūnas virto jų kūnu. Buvau žole, suleidusia šaknis man į mėsą, pelėsiu, vešančiu mano gerklėje, buvau žiurke įsikūrusia mano krūtinėje, buvau jos vaikais, buvau paukščiais susisukusiais lizdą mano kaukolėje, buvau muse ir drugeliu gėrusiais mano kraują, buvau grifu sulesusiu mano širdį ir vilkais ištampiusiais mano žarnas. Buvau viskuo kas gyva ir jie buvo manimi.  Sąmonė pradėjo plėtėstis su kiekviena diena, kiekviena akimirka - mačiau kitų akimis, girdėjau kitų ausimis - netgi tų, kurie mane nužudė. Ir tai apginklavo mane naujomis žiniomis, nauju suvokimu.

Tad vieną dieną (kai paskutinius mano kaulelius jau seniai buvo sugraužę šunys) pradėjau ieškoti naujo indo. Ironiška, bet tai mano barzdočiai buvo tie, kurie jį man parūpino. Trijulei sumigus medžio šaka nulinko, virvė atsirišo ir dar atšalti nespėjęs pakaruoklis tyliai nusirito žemyn. Aukšta žolė apgaubė jo kūną lyg motina savo kūdikį.

Augalai ir grybai, vabzdžiai ir bakterijos, gyvūnai ir stichijos. Kūrimo armijos, gimimo legionai. Visi kas galėjo aukojo man savo gyvastį - jų kūnas virto mano kūnu, jie keitė jį ir formavo, tarsi dievai sukurdami iš dulkių, tarsi motinos kūnas sukuria vaisių.

Ir saulei žudant naktį, motinos įsčios paleido savo vaiką. Ir taip aš atgimiau. Ir kruvinu kūju nešinas patraukiau į vakarus.