Prisipažinimai.

Pirmasis prisipažinimas. Draugai.

-Draugystė – žmonių tarpusavio išnaudojimas. Tačiau kai abi pusės su tuo sutinka. Pati šiandien tuo įsitikinau. Kai į galvą atėjo mintis, jog šiandien esu niekam nereikalinga, supratau, kad pati noriu būti išnaudojama kitų. To nori kiekvienas, ieškantis ar turintis draugų.
-Šiandien toks gražus oras, taip šilta ir namuose tiesiog troškina, kad nebegaliu ištverti. Tokiam mieste kaip Vynupė vienas pasivaikščioti neišeisi. Kviečiau vieną draugę – negali. Kita mokosi biologiją, dar kita važiuoja prie jūros ir net nepagalvoja pasiimti tavęs kartu. Dievaž, aš net pati siūlausi – imkit mane ir darykit ką norit! O girdžiu tik žiogų čirpimą.
Toks tat tavo populiarumas, Moni. Rodos, visada apsupta draugų, linksiniesi ir esi linksminama, visi tave puoselėja, o šiandien nė negali išvesti pasivaikščioti.
-Pamanyk, populiarioji.
O kodėl negali pati išeiti?
- Gyventi vidutinybių mieste nėra taip paprasta. Turi vaikščioti kaip vidutinybė – su bent vienu draugu ar drauge. Vienas gali išeiti tik į parduotuvę, kirpyklą ar išmesti šiukšlių. Tai tau ne kaimelis, kuriame visada gali išeiti į lauką ir pasilabinti su kaimynais ar pasivaikščioti su karvėm po ganyklas. Karvės čia neauga. Nebent pasiutusios katės ir benamiai šunys. Akylų ir nuolat tave stebinčių kaimynų akių nepažįsti, tačiau kuo geriausiai žinai, kas ir kada vaikšto už aplinkinių namų kvartalo. Vynupė toli gražu ir ne didmiestis, kuriame gali daryti ką tik nori – degintis vidury gatvės ar bėgioti ratais aplink suoliuką parke – į tave niekas nekreips dėmesio. Turi būti budri ir pernelyg neišsiskirti iš minios. Juk nenorėtum, kad miesto davatkos paskleistų gandus apie tavo suplyšusias kojines ar „Armani“ kelnes. Toks gyvenimas ne man. Tiesiog ne man.
Ir tau, ir kiekvienam Vynupės gyventojui. Tau pasisekė, nes netapsi visiška vidutinybe. Ilgai plėšysies, maištausi viduje, nervinsies ir verksi, bet vidutinybė nebūsi. Todėl mes esam geriausios draugės. Tu nuolat mane išnaudoji klausydamasi tiesos apie save ir savo pasaulį vien tam, kad galėtum pasisemti jėgų toliau plėšytis ir draskytis viduje. Ir taip kiekvienam gyventojui. Jūs patys kuriat tokią kasdienybę, kenčiat nuo jos, bet atsisakyti negalit. Tada susikuriat sau sąžinę, kuri jums reikalinga kaip oras, kad prikaišiotų jūsų poelgius. O man kas. Aš gerai jaučiuosi turėdama, kur kapstytis ir rėžti baisiausius prisiminimus tiesiai į akis. Būtent todėl žmogus yra neatsiejamas nuo savo sąžinės – dėl tarpusavio išnaudojimo. Taip jis turi geriausią draugą, neturėdamas nė vieno tikro. Laikas baigti pokalbį. Tave šaukia.
-Kas?
Gintarė.
-Kaip? Iš kur žinai?
Aš tupiu ant tavo peties ir iš čia puikiai matau tavo telefoną. Atsiliepk, kol laikas. Arba taip ir liksi namie.