Išprievartauta jaunystė

Jau tamsu... Mes sėdime ant šaltos cementinės dangos. Dviese.
- Aš atkeršysiu... prisiekiu, - tarsteliuu iš lėto.
- Ne. Prašau, nedaryk to... Ir išvis užmmiršk ką aš tada sakiau... - šnibšteli ji. Bet aš taip negaliu. Aš tiesiog negaliu... Žinau, jog pasaulyje yra daug neteisybės, bet tai - tikrai baisu. Duok Dieve, kad aš to nebūčiau sužinojęs, gal tada viskas būtų kitaip. O dabar aš viską žinau... Man tiesiog gaila jos. Gal aš ir nekeršyčiau, bet aš ją myliu... Be galo
myliu... Ji padeda galvą ant mano peties... Mes kalbame apie viską... Žinau, jog aš ją skaudinu savo žodžiais apie tą kerštą, bet... aą kitaip negaliu. Aš noriu jai įrodyti, kad ją myliu.
Mano ištarti žodžiai pravirkdo ją...
- Neverk, prašau...
- Aš neverkiu... - atsako ji ir nusišluossto ašaras. Ji stengiasi neverkti, bet aš jaučiu kaip krūpčioja jos kūnas.
- Myliu tave, - sušnibždu jai į ausį, - o tu?
- Aš taip pat...
Žinau koks yra tikras melas... Tokių žodžių tikru melu nepavadinčiau. Jie ištarti nuoširdžiai. Mintys sukasi vien apie kerštą... Kerštą, kurio kaltininkas bandė ją išprievartauti. Tiksliai nežinau ar jam pavyko ar ne, bet... jei buvo blogiausia, jo gyvenimas bus baigtas. Tikrai bus baigtas. Jai 1X, o jam kažkur apie 39... Žvėris yra tas žmogus... Tikras gyvulys... Svarbiausia, kad aš su juo susitinku kone kiekvieną dieną... Man koktu pažiūrėti jam į akis...
- Aš būtinai atkeršysiu už tai, - susinerrvinęs dar kartą paliečiu jos skausmingiausią vietą.
- Ne, nedaryk to, nes aš tave paliksiu....
Žinau, jog bus labai skausminga, jei ji mane paliks... Aš to neištverčiau...
-Žinai ka, jeigu nori tai palik dabar, aaš vistiek atkeršysiu, o po to nusižudysiu.
- Aš negaliu... Nenoriu tavęs palikti.... - sušnibžda į ausį ir dar labiau prisispaudžia prie manęs. Jaučiu, kaip mane užlieja šiluma. Net nebejaučiu šaltos cementinės dangos. Mes po truputį įsišnekam apie viską. Ji man guodžiasi kaip jai sunku yra gyventi... Aš viską suprantu... Viskas yra ant jos rankų... Dviejų seserų gyvenimas... Du suaugę broliai, kurie nederai su ja elgiasi. Ji tarsi tarnaitė... O jai dar reikia mokytis... Kur dingo vaikystė? Nors ji dar jauna, bet ji jau nebežino kas yra vaikystė... Ji tarsi suaugo... Pažvelgiu į jos akis... Jos drėgnos...
- Tu verki? - paklausiau jos.
- Ne, neverkiu, - meluoja ji.
Ji visąlaik buvo drovi. Kas ją išmokė žiūrėti žmogui į akis? Aš... Ji niekuo nepasitikėjo. Tik manimi ir savo mama... Ji niekam nežiūri į akis. Tik man... Aš labai tuo džiaugiuosi, nes jos akys tiesiog žavi mane. Paimu šaltą jos ranką ir prisiglaudžiu prie savęs...
- Tau šalta? - paklausiau jos.
- Ne... - meluoja man.
Žinau, ji nori kuo ilgiau pabūti su manim. Aš taip pat... Man patinka, kaip ji mane saugo. Ji žino, kad aš bet ką galėčiau sau pasidaryti. Ji man neleidžia... Kažkoks abipusis ryšys mus sieja. Žinau, jog ji dėl manęs padarytų viską, na gal beveik viską... Man malonu. Ji žino, jog aš nesu eilinis. Žino, kad aš esu KitoKs nei visi. Ji tą jau seniai manyje
pastebėjo, tik gal laukė tos progos kai mes liksime dviese. Tos progos aš taip pat ilgai laukiau, ir dabar... ji jau čia. Man gera... Beprotiškai gera. Nuo pilnaties nuslenka juodas debesis ir aplink pasidaro žymiai šviesiau. Man gera sėdėti šalia jos ir nieko nesakyti.  Tiesiog tylėti ir viskas... Žemę užkloja šalnos skraistė ir mes pakylame. Žinau, jog jai
labai šalta, todėl pasakiau, jog einu namo. Ji pasisiūlo palydėti! Tiesiog keista!? Mes vėl šnekame apie viską ir aą jai netyčia prasitariu, jog čia ilgai negyvensiu. Vyksiu kitur... Jaučiu kaip ją nupurto šaltis... Tylime. Kažkur netoliese sučiulba lakštingala. Ji valiūkiškai patempia mano ranką, kad aš į ją pažiūrėčiau ir tiesiog ištaria:
- Aš noriu vykti kartu su tavim...
Jos melsvos akys gražiai spindi mėnesienoje. Tai mane dar labiau sužavi... Tyla. Net nežinau ką jai atsakyti... Staiga ji tarsteli „Užteks“ ir paleidusi mano ranka nubėga šalta asfalto danga. Aš jai pavymui vos suspėjau sušukti „Labanakt... „ Ji nieko neatsakė...
Tolumoje matosi bėgantys jos konturai. Mėnulį vėl užstoja debesis ir aš tegirdžiu vien tik jos kaukšinčius žingsnius...
Aušta rytas.