Jis-Ji. Mėsmalė (I)

Gyvenimo motyvais. Etiudas nr. 14

Veiksmas vyksta paprastame daugiabučio bute. Buto puošmenos: murzini langai (dėmių raštas geriau nei tuščias blynas), vietomis pradegintas kilimas (III nudegimo laipsnis) ir didžiulė devyngulė sofa (tokios beprotės visada turi ką pataukšėti liežuviu).

Veikėjai: žemiškas vyras (Jis) ir žemiška moteris (Ji), balsas iš anapus, bet su religija  bendrų apatinių nenešiojantis (B).

Jis: Ėst. Šunys loja tik alkani.
Ji: Še. Į sriubą grietinės nedėta (dešinysis skruostas burokiškas nuo gurgančio skysčio pertekliaus).
Jis: Pervargau. Buvom su Rimu į aludę nukėblinę, „lapatai nuo kalniuko“ taip skaniai pereidami traukėm, kad net pirštų nuospaudų nebejaučiau.
Ji: O aš tik laukiau ir laukiau. Nei skambučio, nei žinutės. Et, vis tiek Tu nieko nesuprasi...
B: Jis gi briedžio ir Adomo hibridas. Tokie tarnauja tik „sveiko malonumo“ įstatymams. Nesupranta Tavo filosofijų.
Jis: Juk sakiau, kad užtruksiu. Galėjai ir Tu pas drauges nupėdint, tik pirma sriubą išvirus, aišku. Koks čia pienburnis Tau pasakinėja?
Ji: Koks pienburnis? Vaiduokliais anksčiau netikėdavai.
B: Muzika, kokia graži kalnų muzika. Saulės vėjas svilina veidą, o tu eini ir eini, nešdamasis sunkų pasitikėjimo-troškimų kiparisą. Gaila, kad taip ir nenueini iki tikslo - pakrantės su šiurenančiomis smilgomis...
Jis: Bet tikrai čia kažkos komandyrius man ant ragų vainikus mėto.
Ji: Nereikėjo siurbčioti alaus. (Piktai pasisuka. Spokso į tą veltėdį tvarkingu (tik išoriškai) kostiumu. sriuba bebaigiama sušlamšti). Juk žinai, kad tik tokia kvaiša kaip aš galėjo vietoj geros nugarinės gabalo išsirinkt riebalų kepsnį.
Jis: Tai šitaip Tu apie mane po dvidešimties trali-vali galvoji?
Ji: Nieko nedarai, kad būtų kitaip. Gal aš norėčiau vaikščioti Panamos smėliu ar kvėpuoti alavijais sūkurinėje vonioje Kretoje. Galbūt aš norėčiau...
B: Kaip dažnai mūsų kampai būna tokie smailūs, kad tampa nenugludinami.
Jis: Duok kočėlą. (Pašoka, leidžia seilinius garus kaip įniršęs buivolas).
Ji (klykia): Tu pašėlei, šunpalaiki, Tu pašėlai!
B: Cha, mano spidometras greitesnis už laiko blykstę. Neverta terliotis nykštukui su milžinu. Oi, neverta, versti kumščių minomis ir daiktų patrankomis.
Jis: Vens, du - ir bus galas! (Švaistosi)
Ji: Raminnnnkiii (Dūmų uždanga, būgnų trenksmas - tyla).
B: Kaip kartais paprasta iš grūdo išauginti durnaropę.
Jis: Dink lauk man iš mano galvos. irma, Irmute... Kad Tave po perkūnais, iš kur čia tiek...
B: raudonų chrizantemų?

Iš perdėtų fantazijų. Iš ribų trintuko per dažno vartojimo. Iš  didelės sueities su šėtoniška-gyvenimiška chimera tikimybės.

Ji: (migliškai toldama ir likdama šaltienos kalnu) Ką tu padarei, Antanėl? Juk sriuba visgi buvo skani..
Jis: Suvedžiau galus.