Dievo nebijančioji

„Jūs nė neįsivaizduojat koks aš žmogus, jūs nė nenutuokiat kas man yra, ko man reikia ir kokiomis iliuzijomis aš gyvenu, o juolab - kokiomis galiu gyventi -, o aš pati nė nežinau, ar galiu gyventi realiai, o jei galiu, tai kokia realybė tai būtų. Arba, kaip aš tą realybę galiu įsivaizduoti. O gal, vis dėl to, tos realybės nė nėra, arba ji tiesiog per daug reali man ir aš negaliu joje egzistuoti. Arba, kodėl aš jaučiu, jog nemoku gyventi taip realiai, kaip turėčiau (o gal ir neturėčiau). „ - tokia tad buvo jos kalba, kai jau niekas nebegalėjo ja patikėti. Nieks tiesiog nenorėjo tikėti iš piršto laužtais jos apmąstymais. Bet ji stengėsi visiems įtikti, ji stengėsi būti tokia kaip jie. Jai nepavyko... ji, eilinį kartą, išsiskyrė iš minios ir ją vėl trypte trypė.
„Jūs nugalėjot, jūs ir vėl mane apmovėt... „ - kalėjimo vienutėj mąstė ji - Dievo nebijančioji.