Pamąstymas

Padėk suprast ką aš jaučiu -  širdimi, mintimis ir protu...
Surast kelią savo minčių į širdis tas kurios tik myli Tave...
Myliu Tave, o mano Dieve...
Mintimis keliauju aš kas dieną pas Tave....
Sustojus kryžkelėj ne kartą žvelgiu į dangų, ten gražu.
Pūkeliai skraido, vėjas šoka...
O paukščiai suka  dangaus begalybėje  ratus.
Norėčiau Viešpatie ir aš pašokti ten kur saulėtas Tavo dangus...
Bet jei paskyrei žemės kelią, einu -  vingiuotu ir slidžiu.
Pavirtus vieškely ne kartą - kilau ėjau tolyn...
Tik pas Tave, šis kelias ilgas, akmenuotas, purvinas, slidus...
Einu...
Nors Tu gi mano draugas žemėje esi, kur šviečia Tavo saulė nuostabi...
Su Tavimi man dienos būna mielos, ašaros netemdo jau akių.
O naktys ramios, kai Tavo veidą mėnulio pilnaty  regiu.
Kalbamės....
Mintis pasiekia mintį, patarimą gaunu iš Tavęs,
Kad reikia žemėje tik meilę padalinti visiems po mažą žvaigždę
iš mylinčios karštos širdies.
Sakai - nusišypsok, neaimanuoki, nedejuoki.
Gerai,
padėsiu tašką ašarom savom ir šypseną į liūdna savo veidą
pasėsiu rytui auštant - pienės žiedeliu...
Žydės geltonos pienės mano veide, o akys šypsena lydės kitus,
ir palinkės visiems laimingo kelio, dulkėtam vieškelyje, kur tėviškės laukas  jaukus...
Tik kaip surast tą vieną bendrą kelią, kad niekad  nepaklystume savam  kely....