Našlaičiai (tęsinys)

Kai ėjo į kariuomenę Algis, tėvas padarė alaus, motina privirė mėsų, prikepė pyragų ir sukvietė kaimo jaunimą į išleistuves. Visi šoko, linksminosi per dieną, o vakare į geležinkelio stotį lydėjo dviem vežimais dainuojančių vaikinų ir mergaičių. Stotyje visi laukė, kol išėjo traukinys.
  Stepukas gi išėjo pėsčias, liūdnas ir pasimetęs. Žinia, kad jis pamestinukas, jį tiesiog pribloškė. Jautėsi baisiai paniekintas, nuskriaustas ir niekam nereikalingas. Nejautė jokio dėkingumo Lupeikiams jį priglaudusiems ir užauginusiems. Geriau jau būtų jį palikę numirti, nei dabar kęsti tokią gėdą ir pažeminimą. Bijojo išeiti į gatvę, kad nesusitiktų žmonių, nes atrodė, kad užbadys pirštais. Dingo jo žavus linksmumas, paniuro ir užsidarė. Nebekėlė kojos į kalvę, be to mažai ir valgė, tik sėdėjo rankomis parėmęs galvą. Kol dar jautėsi kaip ir visų tėvų vaikas, tikėjo geresne ateitimi, anksčiau ar vėliau išmokti amato, atsistot ant kojų, pradėt savarankišką gyvenimą. Puoselėjo viltį dėl Aldutės, o dabar iš karto visko neteko. Vis mąstė, kaip reikės gyventi toliau, kur reikės dėtis baigus tarnybą? Nei tėvų, nei namų, nei draugų – antrą kartą išmestas į gatvę.
  Išeidamas Stepas pabučiavo abiems Lupeikiams į ranką, padėkojo už ryšulėlin įviniotą paviržį, padėkojo už pinigus kelionei ir išėjo neketindamas kada nors čia sugrįžti.
  Eidamas pro Pakalnio kiemą, žvilgterėjo į langus. Žmonių niekur nesimatė. Stabtelėjo.
- Gal užeit atsisveikint? – pagalvojo, taip norėtųsi pamatyt Aldutę, gal paskutinį kartą. Nuo pat šaukimo gavimo dienos jis čia nebuvo užėjęs, bijojo, kad bus išjuoktas. Neišdrįso ir dabar. Kai jis pajudėjo, Pucikas iki šiol ramiai sėdėjęs prie budos, pašoko ir, pabėgėjęs į priekį kiek leido grandinė, lyg atsisveikindamas pavizgino uodega.
- Sudie, Pucikai – tyliai atsisveikino Stepas.
  Išėjęs iš kaimo jis paspartino žingsnį. Iki geležinkelio stoties kokie aštuoni kilometrai, o norėjosi nueit dar su šviesa.
  Kaip jis apsidžiaugė, kai nuėjęs galiuką kelio, pamatė priešais ateinančias Aldutę su Pranute. Visi kaime žinojo, kad šiomis dienomis Stepas turi išeit į kariuomenę. Pamačiusios jį pro langą einantį su ryšulėliu rankoje, viską suprato ir greitai nusprendė palydėti. Po tiesumai per pievą jos kaip mat atėjo iki vieškelio ir dabar neskubėdamos ėjo jo pasitikti.
- Mes atėjom tavęs palydėti, gerai? – pirmoji pasakė Pranutė.
- Ir dar klausi – visas nušvito Stepas. – Iš kur jūs dabar čia atsiradot?
- Mes per pievas, taip daug arčiau. Klausyk, kodėl neužėjai atsisveikinti? Ar taip gražu? – nepiktai pabarė Pranutė.
- Jūs net neįsivaizduojat, kaip aš džiaugiuosi jus matydamas – visai pralinksmėjo Stepukas – kažin ką atiduočiau už tai.
- Kai grįši, parveši lauktuvių. Taip ir žinok, tada ir bus atsilyginta.
- O aš ant greitųjų nubėgau į sodą ir pririnkau tavo mėgstamų kriaušių. Imk susidėk kur nors. Nebus taip nuobodu eiti – iš žiurstelio kišenių ėmė krauti kriaušes Aldutė.
- Man ir be kriaušių su jumis gera.
- Mes nelydėsim tavęs iki galo, negalvok – perspėjo Pranutė. – Nuo pusiaukelio grįšim, reikia karves spėt pamelžt, kol nesutemo.
  Kokius keturis kilometrus jie ėjo neskubėdami, pasišnekučiuodami, pajuokaudami. Taip slėgusios Stepuką blogos nuotaikos kelionės pradžioje – kaip nebūta. Jis visą kelią ėjo šalia Aldutės, nepaleisdamas jos rankos. Vienas į kitą pasižiūri, nusišypso ir toliau eina.  Nereikėjo  nei kalbų, nei žodžių – žvilgsniai viską pasakė. Eidamas šalia jos Stepas vėl turėjo viską, ką, atrodė, buvo praradęs. Pamažu grįžo pasitikėjimas savimi, noras gyventi, tikėti ateitimi. Jis vėl linksmas. Prie senos aukštos pušies, kuri augo prie kelio, Pranutė sustojo, o su ja ir visi.
- Tu nepyk, Stepukai, toliau tavęs nebelydėsim. Mums jau metas grįžti – pasakė Pranutė.
- Ačiū ir už tai – padėkojo Stepas – ačiū, kad pabuvot su manimi. Kad jūs žinotumėt, ką man reiškia šis jūsų palydėjimas. Iš karto pasidarė linksmiau gyventi. Taip, taip, nesijuokit. Iš kur jums žinot, kas dedasi mano širdyje?
- Tai gyvenk ir toliau linksmai. Neliūdėk. Žinok, kad yra kas tavęs labai labai laukia – palinkėjo Aldutė ir ištraukė ranką iš jo saujos, stipriau spustelėdama atsisveikinimui.
- O aš tau linkiu laimingos kelionės ir sėkmės tarnyboje – Pranutė pabučiavo Stepui į žandą, o Aldutė į kitą.
Ir jis pasiliko pusiaukelėje, kad ir vienas, bet laimingas. Nuo pušies prie kelio jis tarsi žengė į naują gyvenimą pilnas ryžto ir jėgų įveikti visus sunkumus.
(B. d.)