Vasara (tarsi beprotė)

Tarsi beprotė šoka, dainuoja,
Kojom trepsena po varganą žolę,
Daužo ir daužo galva į sieną –
Durų neranda – įeiti ketina.

Mažas, tamsus kambarėlis,
Sienos – nebaltintos – laikui bebėgus
Tykiai trupėjo,
Saulės nematė.

– Mama, oi, mama, kam man tos rožės,
Nei baltos, nei
Kvepia, garuoja.

Grūdas į burną žemių paėmus,
Rauna gėles, ten, po langu pasėtas,
Į vidų iš daržo žegnojas įėjus,
Kalbina močią, verdančią pietus.

Sienos, nei baltos, nei
Šaltos – vėstančios – laikui pabėgus
Pečius kūrenos
Kol ištrupėjo.

Plaukus ta rauna, šukuoja:
– Kas gi paims, jei nebūsi gražuolė?
Kasą supinsiu kietą it akmenį.
– Motin, tu man žadėjai, ar atmeni,
Kraitį ramybės sukrauti, motuše,
O šitaip man tuščia, šitaip man tuščia.

– Būta, mamyt, ar nebūta man vasaros,
Niekas nei samdo, nei
Pirštis važiuoja.

Maža, balta dėžutė,
Minkštai išklota – laikui prabėgus,
Ir šitą išnešė.

Tartum kvailelė klykia, vanojas,
Klausia armonikos, ko ji negroja,
Daužo ir daužo galva į sieną –
Durų neranda – išeiti ketina.

– Tarsi beprotė šoku, dainuoju,
Atilsio nėr,
Motušėl.