tikra istorija

Ant stalo pries mane guli marmeladinis saldainis. Įvyniotas į nuostabų blizgantį popieriuką, taip ir kviečia jį išvynioti ir suvalgyti. Ant popieriuko užrašytas pavadinimas „Marmeladinis džiaugsmas“. Dievinu šiuos saldainius. Tiesiog tirpsta burnoje. Tai vienas iš daugelio mažų mano gyvenimo malonumų. Ši diena nėra labai vykusi, tad bandau sau pakelti nuotaiką šiais saldainiais. Tik kad nelabai sekasi... Kvaila diena.
Viskas prasidėjo jau ryte, kai šiaip ne taip prakrapštęs akis atsikėliau iš patalo ir pažvelgiau pro langą. Kaip visuomet, kad įsitikinčiau, ar mano išpuoselėtas automobilis vietoje. Laikau jį po  langais, kad girdėčiau signalizaciją. Tačiau... automobilio nebuvo. Dar prasikrapščiau akis ir... nieko -  tik vieniša liepa, mojuojanti šakomis pavėjui. Širdis nusirito į kulnus. Užsimetęs chalatą išpuoliau laukan, tačiau mašinos tikrai nebebuvo. Pavogė, nučiupo, nugnybo. Iš po pat langų. Krachas.
Kol sutvarkiau visus šlykščius reikalus policijoje, praėjo visas pusdienis, tačiau nieko gero nesitikėjau. Tikriausiai mašina prarasta amžiams, o išsimokėti už ją teks dar pusmetį. Gerai dar, kad apdrausta. Bandysiu atgauti nors dalį pinigų.
Atrodo, kad užteks šio nemalonumo vienai dienai? Ne, kaip mano bobutė sako, nelaimė viena nevaikšto. Ji dažniausiai išeina aplankyti ko nors į svečius su pora draugių - dar didesnių nelaimių.
Kai visuomeniniu transportu nusigavau iki darbo, mane, spindėdamas visu savo grožiu pasitiko šefas. Jo ūsai nervingai virpėjo ir aš nusprendžiau, kad tai ne prieš gera. Jis pasikvietė mane pokalbiui. Kai pagaliau įsitaisiau prieš jį nepatogioje kėdėje, jis išlemeno man, kad deja, susiklosčius tokioms nelaboms aplinkybėms ir nenumatytai situacijai, jis nebeturi kitos išeities, kaip mane atleisti. Mane... geriausią metų vadybininką atleisti, išmesti už borto kaip kokią atlieką? Na, gal nesu geriausias, bet esu geriausiųjų saraše, bent jau buvau pries kelias savaites, kol nesusimoviau su vienu užsakymu, kuris buvo ypač nuostolingas. Bet kas šiais laikais nedaro klaidų? Pasakykite prieš teisindami tą raudonskruostį raudoną paršą, išsipleikusį prieš mane kėdėje! Tylite? Ir jūs esate primaklinę ką nors? Ką gi, to ir tikėjausi.
Tačiau man tai buvo didelis smūgis. Tiesiog nenumatytas gyvenimo posūkis, galvosūkis. Kaip dabar gyvensiu? Jokių pajamų, automobilis nušvilptas. Žinau, žinau, pats kaltas, kad nelaikiau aikštelėje, kaip kad daro daugelis žmonių. Tačiau nepagalvojau, aš kaltas taip. Reiks kažkaip suktis iš padėties.
Nukabinęs nosį, susirinkau savo menką mantelę, susipakavau. Tai atlikęs nuėjau pavalgyti į netoliese esančią kavinukę, kur visuomet pietaudavau. Kaip ir galima buvo tikėtis, mano mėgstamo patiekalo tą dieną nebuvo. Bjauriausia, kad pajutau, jog imu sirgti sloga, o nosinės – nėra.
Ir tada, tą pačią sunkiausią mano gyvenime minutę aš išgirdau balsą.
„Labas,“ – kažkas ištarė.
Apsidairiau. Kavinukė buvo apytuštė, pietų metas buvo pasibaigęs už manęs sėdėjo moteris aukštu kuodu, o kairėje prie lango - graži mergina su akinukais. Balsas kurį išgirdau buvo aiškiai vyriškas. „Pasivaideno, - pamaniau sau. – „Tokie pergyvenimai, nenuostabu, kad jau haliucinacijos.“
„Labas gi!“ – išgirdau vėl.
Dabar jau tikrai pasijutau keistai. Man atrodė, kad kraustausi iš proto. O gal taip ir buvo? Dabar jau nebesuprantu, tačiau tada vis dėlto atsakiau pusbalsiu, kad negirdėtų prie bufeto nuobodžiaujanti padavėja:
- Alio?.. Kas čia?..
„Kas kas... Čia gi aš!“ – nuskambėjo atsakymas. Visiškai nelogiška. Vėl baimingai apsidairiau. Viešoje vietoje man maišosi protas, tai tikra nesamonė. Tada paprašiau:
- Gal geriau prisistatyk.
Tada į mane dėbtelėjo padavėja, lyg būčiau koks psichas. O gal buvau?
„Taip taip, - priekaištingai pradėjo balsas. – visuomet taip, niekas mūsų padermės neatpažįsta! Kiek besistengtumėm traukti iš bėdos, padėti, veltui, niekam tai neįdomu. Pasinaudoja kaip kokia šiukšle ir išmeta lauk. Čia gi aš – smelas! Dar kitaip – kaip jūs primityvai vadinate – tavo angelas sargas.“
- Jei kas nors čia juokauja, įspėju – tučtuojau baikite, - jau garsiai ištariau aš. Nieko sau, vidury baltos dienos kažkas tyčiojasi iš vargšo tarnautojo kuris prarado darbą. Moteris dideliu kuodu krūptelėjo, padavėja nusivaipė, o mergina toliau įsigilinusi maišė arbatą. Suglumau. Kas man po velniais darosi?
„Prasideda... Geriau užsimokėk ir eime iš kavinės, nes atsidursi psichiatrijos skyriuje. Kokie jūs visi vienodi! Tik prisimink, kad vėl traukiu tave iš bėdos, jau nebeprisimenu kelintas kartas. Mes smelai kantrūs, bet ir mūsų kantrybės taurė kartais persipildo,“ – nesveikasis balsas darėsi piktas. Aš paklausiau jo, nes nenorėjau dar labiau apsikvailinti, tačiau pradėjo imti baimė, kad čia tas balsas, apie kurį savo memuaruose rašo psichopatai: „balsas man pasakė žudyk ir aš tai padariau, nors nesupratau kodėl...“. Tačiau kol kas, jis nieko tokio siaubingo neprašė daryti ir aš taikiai išsinešdinau iš kavinukės.

(bus tęsinys)