jūs praleidote komentare esančią vieną informatyvia dalelę: "tik mano nuomonė. " vieno iš skaitytojų ji apie kūrinį, o ne apie jus ar žmogų asmeniškai kuriam dėkojate. juk nerašėte tam žmogui, rašėte viešai kaip kūrinį.
Kūrėjas yra, pasak jūsų, kad sukurtasis dėkotų - tokia jo prasmė buvimo, na taip jis įprasminamas, tiksliau: "Esi tu, kad dėkočiau
amžinybių amžinybei savo" - taip jį lyrinis subjektas įprasmina. ---- tai būtų seklu ne gilu, na trumpiau - "kūrėjas sukūrė mane, kad jam dėkočiau"; tai trumpa. mokytojas moko matematikos mokinį tam, kad mokinys jam dėkotų - hmmmm. ne tai ne gilu. o kas sukūrė matematiką - susistemino, ir ar tam, kad jam dėkotų?.. tokia buvo matematikos mokslo sukūrino reikšmė ir prasmė?...
bet kokiu atveju, nelendant į filosofinio pobūdžio prasmes, sakau, kad eiliukas yra man panašus į daugelį esančių eiliukų, (skirtingų autorių) o jau jei jis tik žmogui (asmeniškai, asmeniškai), ne skaitytojui, aš vienas iš žmonių skaitytojų, tai jei jis konkrečiam žmogui. nuomonę gali tada pasakyti tik tas žmogus apie jį.
aš žiūriu į publikuojamą kūrinį, kalbu apie kūrinį savo įspūdžius pamąstymus (ne asmeniškai.) žiūri filmą turi nuomonę, ir viskas. skaitai kūrinį turi nuomonę - žinoma ji ne absoliuti, bet ir nesakau, kad tai absoliuto nuomonė. tik mano nuomonė. (tai pirmame komentare jau pasakyta - tik mano nuomonė, išsami.)
_____________--
koksai aš jums žmogus esu, įdomus neįdomus, apie tai negalvoju rašydama nuomonę apie kūrinius. tikrai. (net į paveikslėlį nepasižiūriu rašydama, o nikai tokie ir tiek, kad neįsiminsi. rašau kūriniui. - autoriui, apie kūrinį.)
Man atrodo, Lugni, esi įdomus žmogus. Ačiū už komentarus. Supranti juk, kad visai kita prasmė būtų, jei būčiau rašęs ,,ei tu, esu, kad dėkočiau", nes šį tekstą rašiau žmogui ir nuo to laiko, kada jį parašiau, esu dėkingas už jį; Aš labai norėčiau, kad gyvenčiau vien tam, kad dėkočiau Kūrėjui už save, už savo šeimą ir visą gyvenimą, tačiau dar nesu toks dvasios galiūnas ir neturiu dar tiek, mielas drauge Lugni. Taigi kagu lieka, kaip yra. Vėliau gal parašysiu geriau. Ačiū už reagavimą į mano kūrybą. Iki.
jei pradžioje būtų, ne Esi tu, , o Ei tu, esu, kad..... toliau sujungtas be ženklų ir gale vėl ei tu, būtų dešimt balų trumpulis. t.y.
"Ei tu, esu, kad dėkočiau
amžinybių amžinybei savo
už kalbantį žodį tyloj
kurioj niekas nebuvo dar niekad
tik ji mano dabar
kaip volframas lemputės stikle
minutėj tobulos santarvės
ei tu, kad dėkočia esu"
tik mano nuomonė. vieno iš skaitytojų apie skaitytą. dabar, daug paskaičius net nepastebėčiau, susinašinęs į visus esančius. o anaip geras ir nenusiseilėjęs gaunasi ir ne agresyvus tas ei tu, yra gyvas ir ne vienabriauniškas dvasios atžvilgiu. tikrumu labiau pakvimpa.
viena iš (begalybės galimų) buvimo priežasčių - nors nuvalkiota, banali, "esu kad mylėčiau, esu, kad dėkočiau, esu kad apglėbčiau ir t.t., labai banalu) poezijoje vis dėl to visi esa-(yra, būna,) bet čia gyvai taip, ir tas volframas gerai taip , ane...
ir užgeso - tik oro ir cvakt - baigėsi dėkojimas - sutemo. :D
tikrai geras būtų.(originaliau pateikta, "esu kad dėkočiau" būties suvokimas, vieno iš suvokusiųjų savo egzistencinę prasmę))