Gelmėje

Mano kūną švelniai glamonėjo jūros rankos. Balti trapūs purslai taškė mano veidą, kartkartėmis įšokdami tai į vieną, tai į kitą akį, priversdami tankiau pamirksėti, kad galėčiau matyti ar toli krantas.
Jis jau matėsi. Tiksliau, matėsi jo šešėlio aidas, dunksantis vos ne horizonte. Aplink buvo tek daug: vanduo, bangos, purslai, dangus, debesų nuoplaišos, saulė, klykiančios žuvėdrų dainos. Jei ne nuovargis, atsiradęs po daugiau nei 3-jų valandų yrimosi žemės link, būtų galima tiesiog mėgautis tokia gausybe grožio, supančio mano kūną.
...o nuovargis buvo. Dar vienas yris. Ir dar vienas. Rankos rodėsi kad laiko delnuose akmenį, o prie kojų pririšti sunkūs svarmenys. Kaklą taip pat beprotiškai skaudėjo. Bet privalau irtis. Pirmyn. Tik pirmyn. Priešingoje pusėje, nei plaukiau, dar tebesimatė begrimztanti jachta.

***

- Atleisk, mieloji, bet šiandien turiu būti darbe.
- Ir vėl?.. O kodėl tuomet žadėjai, kad praėjęs kartas paskutinis, kai savaitgalį leisime atskirai.
- Ne nuo manęs tai priklauso. Ir tu tai žinai. – trumpas, bet svaigus iki kaulų smegenų atsisveikinimo bučinys.
Aš tai žinojau. Žinojau dar ir tai, kad jam tas darbas patinka. Daugiau nei patinka. Jis dievina jį. Negaliu iš jo to atimti. Trapu viduje, kai suprantu, kad esu tik maža detalė jo gyvenime. Graži, puiki, švelni, nepakeičiama, bet... maža detalėlė. Mažytis gaivaus oro gurkšnis jo darbu persunktoje kasdienybėje. Tik akimirkomis,  jo plaučiai kvėpuoja manimi, pasaulyje nėra dviejų laimingesnių greta plakančių širdžių. Tomis akimirkomis vaivorykštė įgauna naują nepakartojamą spalvų gamą, kuri yra tik mums dviem; viso pasaulio paukščiai suokia giesmes, skirtas jam ir man, o vėjo glėbys pakelia mūsų sielas į nepasiekiamas aukštybes ir leidžia klajoti visatos labirintais, kur net žvaigždės žiba tik mums...

***

Šaltas ir gaivus oro gurkšnis apipila mieguistą mano veidą. Ankstyvas rytas. Praviras langas. Šokančios užuolaidos. Šniokščiančios jūros daina. Nekaip šią naktį miegojau. Tai karšta, tai šalta. Atsikeliu ir išeinu į lauką. Gera vaikščioti pakrante, kuri nuo vaikystes priklauso tik man. Čia tiek daug svajota, džiaugtasi, tikėtasi, rašyta eilių, dainuota dainų. Atsisėdu ant savo pamėgto, prieš daug metų nulūžusio seno medžio. Jaučiu, kaip jo sueižėjusi ir grubi žievė įsirėžia į mano sėdmenis, šlaunis. Per ploną naktinių baltinių audinį jaučiu kiekvieną medžio kamieno žievės prisilietimą, bet esu per daug giliai paskendusi mintyse, kad kreipčiau į tai per daug didelį dėmesį. Juk vos už kelių savaičių mano mylimas žmogus grįš iš tarnybinės komandiruotės. Svajonių upės tėkmė pagauna mane ir neša savyje... Nesipriešinu. Kodėl turėčiau nenorėti būti ten, kur šviesu, kur gražu, kur šypsausi, nes šypsosi jis; kur myliu, nes myli jis... Kodėl nenorėčiau būti ten, kur mūsų širdys plaka viena kitoje, o žvilgsniai skęsta vienas kito gelmėje; kur rankos, lūpos, kūnai susipynę; ten – kur mes esame viena, tirta, neperskiriama, nesugniuždoma vos to, kas lieka už suvokimo ribų, ten, kur paprasčiausiai nelieka vietos pykčiui, melui, neapykantai, nes viskas, kas ten yra, telpa į vieną, neturintį ribų, šventą žodį: MEILĖ.

***

Vaikiški mano pirštai grabalioja jūros išskalautas smiltis. Po kruopelytę varvinu jas vieną ant kitos. Iš lėto kyla smėlio pilies sienos, bokštai ir bokšteliai, terasos, tvoros, smėlio sodai, takeliai, grįsti mažais jūros nubučiuotais akmenukais ir gintarėlių skeveldromis.
- Dukra, ar nesušalsi? Visą dieną mirksti jūroje.
- Mama, pažiūrėk! Tai mano pilis. Aš joje gyvensiu, kai užaugsiu.
- Ir ką gi tu darysi viena tokioje didelėje pilyje?
- Aš nebūsiu joje viena. Gyvensiu joje su vandens karalystės princu. Juk tu pasakojai, kad jis gyvena giliai jūros dugne. Ir sakei, kad jis tik šiek tiek už mane vyresnis. Vadinasi, jis irgi dabar stato pilis. Tik ne iš smėlio, o iš įvairiausių kriauklių ir gintarų. Sodina ten medžius, tokius, kokie auga žemėje, prie mūsų namų ir svajoja, kad toje pilyje gyvens su žemės mergaite. Mes kartu gyvensime mūsų pastatytoje pilyje! Ir būsime labai laimingi, nes visada apie viens kitą galvojam!

***

Nuo ilgo buvimo vandenyje kūną stingdo šaltis. Aplink lūpas susikaupusios druskos nuosėdos įkyriai zyzia apie tai, kad esu beprotiškai ištroškusi. Nei rankos, nei kojos manęs visiškai nebeklauso. Užsimerkiau. Vis tiek nebėra į ką žiūrėti. Ant jūros nusileidusi tamsa paslėpė žemės kontūrų šešėlių dvelksmą. Netoliese tarsi išgirstu vandens atsargų tekštelėjimą. Atsimerkiu. Apsiverčiu ant nugaros. Į mane žiūri daugybė žvaigždžių. Jos žiūri taip, kaip ten, kur su savo mylimu žmogumi esu laiminga. Jos šypsosi. Tik jam ir tik man. Tik mums. Jaučiu, kaip jo rankos apkabina mano pečius. Kaip lūpos įsisiurbia į lūpas, tarsi bandydamos mano stingstančiam nuo šalčio kūnui atiduoti visą savo šilumą. Užsimerkiu. Atsimerkiu. Tai ne žvaigždės žiūri į mane. Tai jo akių gelmėje aš skęstu. Vėl vandens pliūkštelėjimas ir mano kūną paliečia stipresnis nei įprastai jūros bangavimas. Vos, vos pasuku galvą. Pilantis patekėjusi ir tolumoje vėl matosi sausumos horizontas. O mėnulio šviesa sidabriniu kilimu nutiesusi taką iki jo. Bet tai ne viskas ką mato mano pavargęs žvilgsnis. Virš lengvai liūliuojančio vandens paviršiaus pasirodo aštrus it kardo ašmenys, ryklio pelekas.
Vėl lėtai užsimerkiu. Mintyse akimirksniu praskrieja praeityje likęs laikas: vaikiškos svajonės, plaukuose žaidžiantis vėjas, grubi medžio žievė, bučiuojanti šlaunis pro naktinius baltinius, iš niekur įžengęs vaikystės svajonių princas į mano gyvenimą; kartu praleistos nuostabios akimirkos; ilgi laukimo vakarai; paskutinis trumpas atsisveikinimo bučinys, skęstanti jachta, jo žvilgsnis iš žvaigždžių...
Ryklio dantys, smingantys į mane. Staigiai. Negailestingai. Tiksliai. Žudančiai. Viskas, ką turiu šią akimirką, jo žvilgsnio gilumas, skandinantis mane savyje...

2003 06 07