Kurjeris: gimtinė (6)

6.
  Saulius Bertonis  ir Robertas Jokūbavičius  sėdėjo nuovadoje, savo kabinete. Abu vartė ir studijavo medžiagą apie Roką  Ondą.
- Du kartus nubaustas už greičio viršijimą. Per ketverius metus. Baudas sumokėjo.
- Daugiau nieko?
- Nieko.
- Eilinis pilietis.
- Taip.
- Tai kur jis buvo pastaruosius dešimt metų?
- Neprisimena.
Saulius pastūmė nuo savęs popierius, patogiau įsitaisė kėdėje ir susikrovė rankas ant pilvo. Tai reiškė didelį susimąstymą.
- Gal emigrantas?
Robertas skeptiškai susiraukė:
- Ir kur jis galėjo emigruoti?
- Ką aš žinau?  Į kokią atsilikusią Afrikos valstybę, kur diktatūra.
- Ir ką jis ten veikė?
- Na nežinau.... deimantus gal kasė....
- O dabar grįžo į tėvynę išleisti sukaupto turto? O tuo pačiu įsidarbino šiukšlių surinkėju?
- Na, gal deimantų nerado.....
- Ieškojo, ieškojo, o po dešimties metų nusprendė, kad girdi, čia tai deimantų pasirodo, nėra, galima namo jau grįžinėti...
- O koks jo išsilavinimas?
- Baigęs.... kažkokią kolegiją. Darbovietė.... nepaminėta.
Saulius valandėlę pasisupo kėdėje.
- Artimieji?
- Tėvai. Mirę.
- Žmona? Sužadėtinė? Draugė?
- Nepaminėta.
- Informacijos trūkumas.
- Taigi.
Saulius nusivylęs ėmė suptis kėdėje. Byla, vadinasi. Sumuštas. Praradęs atmintį. Dingęs. Įtariamieji nustatyti, vienas iš jų ligoninėj, lūžusį žandikaulį gydosi. Policija.... policija tiria.
Staiga atsilapojo kabineto durys, į vidų įsiveržė leitenantas Marguolis.
- Nuobodžiaujam?
- Ne, dirbam, tiriam bylą.
- Malonu. Rezultatai, išvados?
- Kol kas – ne kas.
- Kodėl? A, nesvarbu. Surinkit viską, kas susiję su to Ondos byla. Saugumas perima. Tegu jie suka savo galvas, mes savo padarėm. Mums lieka ligoninėje saugoti įtariamąjį ir pričiupti kitus. Kitaip tariant, mums lieka įprastas darbas, o saugumiečiai narplios, kur tas Onda buvo pastaruosius dešimt metų.
Leitenantas nužvelgė abu sėdinčius inspektorius.
- Viskas aišku?
- Aišku, - gūžtelėjo pečiais Saulius, - ką čia bepridursi. Įsakymas yra?
- Žinoma...
- O kas jiems staiga taip parūpo? – paklausė Robertas.
- Kam? Saugumui?
- Na taip.
- Galas žino, - susiraukė Marguolis, - gal jie žino kažką daugiau, nei sako mums.
- Nukentėjęs virsta įtariamuoju?
- Visko gali būti.
- O to Ondos saugoti nereikia?
- Ne, bent jau ne mums.
Leitenantas išėjo, abu inspektorius palikęs sėdėti savo vietose.

*
Rokas Onda sėdėjo savo palatoje ant lovos ir mąsliu žvilgsniu žvelgė priešais save.
Šitaip neturėjo atsitikti. Jis bus persistengęs, suklydęs. Tiesiog norėjo niekam nekristi į akis, o išėjo nei šis, nei tas. Reikėjo tiesiog mikliai apsidirbti su tais mulkiais prie prekybos centro, arba pabėgti. Nesunkiai galėjo tai padaryti. Bet ne, pamatė stebėjimo kamera ir nesumąstė nieko geriau, kaip pakišti galvą po lazda. Tiesą sakė tas gydytojas, kad tokie dalykai sveikatos neprideda. Proto irgi. Netgi ir po to, kai atgavo sąmonę ir negalėjo nieko prisiminti, buvo šansas pradėti naują gyvenimą, jei ne ta gražuolė su savo hipnoze..... Ką gi, negali juk visko numatyti. O dabar jis jau bus atkreipęs į save dėmesį. Kol kas nepanašu, kad jam kas nors grėstų, bet negali žinoti, kaip pasisuks įvykiai. Kito, naujo gyvenimo šansas negrįžtamai prarastas. Gali apsimetinėti nieko neprisimenąs kiek tinkamas, savęs neapgausi. Praeitis ramiai gyventi neduos. O ir tos agentės, atrodo, jau nebepavyks apgauti. Ji bandė pažvelgti į jo protą be sutikimo, ir šis pasipriešino. Tai rudaplaukei dar pasisekė, nes iš jos smegenų galėjo likti košė.  Velniai griebtų, ir ko gi jai prireikė? Koks jos ten eksperimentas? Eilinis priluptas pilietis ligoninėj, gatvės nusikalstamumo auka, ir štai prisistato porelė saugumo agentų, klausinėja, hipnotizuoja, o ko? Kas jiems rūpi? Dabar, jau žinoma, rūpi.  Dabar  šitos agentės niekaip neatsikratysi. Prieš kelias minutes jis norėjo išeiti pasivaikščioti ilgu ligoninės koridoriumi, kaip darė jau ne kartą. Bet tik atvėrus palatos duris, pasitiko uniformuotas sargybinis, girdi jūsų paties saugumo vardan, nuo šiol vienas iš palatos neišeikite. Še tau, kad nori. Belaisvis, vadinasi. Tiesiai iš ligoninės teks keliauti į .... bala žino kur. O juk jis tenorėjo šiuo tuo pasidomėti, pasiskaityti, surinkti informaciją. Tai visiškai legalu, jis nepažeidė jokių įstatymų. Viskas ir ėjosi gerai, iki to kvailo nuotykio su vagimis prekybos centre. Tie vyrukai ėmė prekes tvirtai pasiryžę už jas nemokėti, kol kelias minutes juos stebėjęs, Rokas mirktelėjo ir šyptelėjo. Vagys supanikavo, atkreipė apsauginių dėmesį ir  viską metę spruko. Paskui patykojo jo išeinant  ir pareiškė  pretenzijas.  O kai priluptas atsidūrė ligoninėje, stačia galva atsigrūdo saugumiečiai su policininkais. Atrodo, pasauliai skiriasi visai nedaug. Nespėsi nė mirktelėti, o jau kažkam skolingas, kažkam prireikė tavo turto, kažkam – gyvybes, kažkam – sielos... Kita vertus, pradžia visad būna sunki. Abejonės kankina visur ir visada, o Likimas..... ir vis dėl to jis nesigaili, kad žengė tada pro Pasaulių Vartus.
Taigi. Labai  gali būti, kad viską metus teks sprukti atgal. Truputį bus gaila, jis čia viską darė teisingai nuo pat pradžių, dirbo savo darbą ir niekur nesuklupo legalizuodamasis. Na, gal dar ne viskas prarasta, tiesiog reikės palaukti ir pasižiūrėti, kaip klostysis  reikalai. Jis turi kantrybės ir esant reikalui sugebės pasinaudoti palankia situacija. Ko gero, dabar reikia tiesiog palaukti. Juk nei policija, nei saugumas neturi  pagrindo konkretiems  įtarimams.  Jiems tik rūpi žinoti, kur jis buvo pastaruosius dešimt metų. Beje, bus sunkoka kaip nors įtikinamai jiems tai paaiškinti, nes tuo, kas šiuo atveju yra tiesa, jie tikrai nepatikės. Taip pat sėkmingai galėtum jiems pasakoti, kad tave buvo pagrobę ufonautai.  Iš to išsirutulioja du variantai: melagis arba beprotis. Jei melagis, jie norės žinoti tiesą, jei beprotis – nusiūs į atitinkamą įstaigą. Neaišku, kaip jiems pasirodys....