Antanuko vakaras

Buvo vėlyva Liepos popietė. Nuo tvartelio, kiek pasišokinėdamas, namo liuoksėjo Antanukas. Vos tik įėjęs į virtuvę sėdo už stalo. Perbraukė ranka dulkėtą stalviršį, mergaitiškai sužagsėjo, patrynė užpakalį į sieną ir išdidžiai pareiškė:
  - Mama, noriu kakot!
    Mama nepaleisdama iš rankų puodo jau iš įpročio atsakė:
  - Bėk, vaikeli, kol pabėgi.
    Ir Antanukas bėgo. Bėgo, jog, rodės, net Pietys jam ne varžovas, bėgo taip, kaip gali tik pabaidytas katinas sprukdamas iš svetimo kiemo. Kad būtų kas matęs tą vaizdą... Susirietęs, tiesiomis kojomis, mindamas po kojų gėles, kurias mama ką tik parsinešė iš ūlyčios, skuba mažas vyrukas. Matėsi, šis kartas- ypatingas.
    Nepraėjo nė pustuzinis minučių, o jis jau grįžta. Išsišiepęs nuo ausies ik ausies, palengva į šonus mėtydamas kojas ir su popieriaus galiuku kyšančiu iš už liemens. Tai pamačiusi motutė tik patempė lūpas, atmetė plaukus nuo kaktos ir tyliai tyliai sušnabždėjo:
  - Tai mano Antanukas...