Kam žmogui reikalinga kita realybė?

Vis dažniau mes girdime kalbant apie kitas realybes. O kuriems galams žmogui reikia pažinti kitą realybę, jeigu jis ir šios iki galo negali pažinti? Ką jam tai duos? Tai išmokys jį gyventi? Ką mums apie tai gali papasakoti pats seniausias ir moderniausias Kabalos mokslas?
Pati gamta mus skatina judėti šios naujos realybės slenksčio link ir visi mes turime į ją patekti. Mes turime save joje pajusti. Mums skirta egzistuoti joje, nes egzistencija šioje aukštesnėje realybėje - tobula ir amžina. Tai gamtos varomoji jėga.

Ir tai nepriklauso nuo mūsų noro ar nenoro. Taip mes jau esame sutverti – mes turime laipsniškai besivystydami suvokti šią išorinę realybę, įeiti į ją ir joje egzistuoti. Netgi tokiame lygyje, kuriame išnyksta mūsų pasaulio ir ryšių jame pajutimas. O visa ta realybė, kurią mes dabar stebime, laipsniškai besivystydama skaidrėja, tarytum besitransformuodama į tos kitos, išorinės, aukštesnės realybės pavidalus ir jėgas.
Yra begalė spėlionių apie tai, kas yra tas aukštesnis matavimas. Kai kurie netgi mano, jog sapnas - tai jau kita realybė. Šia tema prikurta begalė teorijų. Pavyzdžiui, daosizmo srovės tėvui, Laozi kartą prisisapnavo, kad jis yra drugelis. Atsibudęs jis dar ilgai svarstė, kas jis yra iš tiesų: drugelis, kuriam prisisapnavo, kad jis - Laozi, ar Laozi, kuris sapnuoja, jog jis yra drugelis? Tarytum bandė atspėti, kuri būsena – sapno ar budrumo – realesnė.
Tačiau, ir gyvenime, ir sapne jis buvo toje pačioje „realybėje“, tiktai įspūdžiai buvo tokie stiprūs, kad negalėjo atskirti viena nuo kito. Beje, sapno įspūdžiai gali būti žymiai ryškesni nei gyvenimo – ar ne? Gali būti taip ir taip. Taigi, tai nieko nesako. Mes tarytum sąmoningai užmiegame bei pabundame ir todėl taip skirstome: štai čia - sapnas, o čia – gyvenimas. Bet iš tiesų ir tai, ir tai – iliuzija.
Aukštesnė realybė – tai visai kita būsena, kurioje nėra nei sapno, nei realybės – tai būsena, kurioje egzistuoja absoliučiai išsamus ir nenutrūkstantis informacijos srautas, vadinamas amžinu ir tobulu gyvenimu, egzistavimu, iš kurio pozicijų žiūrint į mūsų dabartinę būseną, visa mūsų pasaulio negyvoji, augalinė ar gyvūnijos lygio gamta, pasirodo ne daugiau nei iliuzija – energijos samplaikos, ir tiek. Taigi, šioje realybėje Laozi ir sapną, ir budrumą stebėtų, kaip iliuziją joje esančių atžvilgiu.
O ar galima vienu metu egzistuoti dviejuose – šiame ir aname pasauliuose kartu? Kol dar žmogus pilnai neįžengia (neįsilieja) i šį aukštesnį pasaulį, į šį kitą matavimą, jaučia dar ir šį pasaulį. Bet jau galutinai įžengusiam į šią aukštesnę realybę, šio pasaulio pajutimas išlieka tiktai tam, kad jis galėtų kontaktuoti su kitais žmonėmis. Tačiau dar kartą grįžti į šią iliuziją jis neturi jokio poreikio.
Ar jau aukštesniame pasaulyje egzistuojantis žmogus, bet dar savo penkiais jutimo organais esantis čia, gali iškristi iš ten? Jis kartais iškrenta, nes tai priklauso nuo to, ar jis savo vidinio noro jėga asocijuoja save su tuo aukštesniu pasauliu. Žmogus, norintis būti aukštesniame matavime, savo ruožtu privalo atlikti tam tikrus veiksmus. Panašiai, kaip kad sunkiai sergantis ir praradęs sąmonę žmogus, neturi jėgų ir niekaip negali pasistengti susitapatinti su juo – gali iškristi iš jo.
Tačiau jis jau žino kad yra iškritęs, jis tai suvokia – jis jau turi kontaktą! Tai reiškia, kad šį kontaktą su aukštesniu pasauliu žmogus įgyja visam laikui. Ir tik nuo jo dabar priklauso, kaip greitai jis gali šį kontaktą atnaujinti ir kokiu savo suvokimo greičiu skrosti šiuos aukštesnius pasaulius.