Laiptai

Visados prisimenu jį pavasariais. Kai būna žalia, ir visažiniai tautiečiai išeina į laukus su degtukais. Ne dėl pavasario ar laukų, o būtent dėl degtukų. Tas vaikis garbino ugnį, dievaži. Nors gal greičiau pats buvo kaip degtukas. Toks, kuris greit užsidega, bet ilgai dega – galbūt esat matę tokius storus ir ilgus, gal kaip trys ar keturi vaiko pirštai. Mūsų laikais juos naudodavo kapinėse, kai žvakė turėdavo nugalėti Vėlinių vėją. Hm, nors iš tiesų, gerai pagalvojus, jis degė trumpai…

Bet kam įdomios tos mano nostalgijos? Atleiskit. Juolab kad ir prisiminimai daugiausia malonūs. Gal todėl, kad jis visas liko ten, vaikystėje. Arba bent man taip kartais atrodo.

Ech, kad jau ryžausi prabilti, dažnai stebiuosi, kiek mažai prisimenu ką nors iš pavasarių, ypač iš vėlesniųjų, kai mums buvo po dešimt ar dvylika. Labiausiai įsispaudė epizodai iš rudens ir žiemos. Tarsi visi laiko ir gyvenimo intensyvumo ratai būtų sukęsi tokiais greičiais, kad vienu metu sustotų ten, kur sustojo.

Na, bet nesvarbu. Dabar gi pats pavasaris! Kam berūpi žiema, kai taip šviečia saulė ir akys su meilia nuostaba vėl pratinasi prie žalumos? Kai toks metas, manding, niekas net apie Kalėdas negalvoja. O juk su Kalėdomis susijęs vienas ryškiausių mano prisiminimų apie jį. Ir vienas labiausiai gluminančių.


Gyvenome tame pačiam daugiabutyje, jis vos aukštu virš. Todėl buvome susigalvoję savų ženklų  – kai tik mano bute triskart subirbdavo telefonas, aš šokdavau į batus ir kopdavau pas jį.

Tą popietę irgi pagalvojau, kad tai jis. Tačiau telefonas skambėjo toliau. Pakėliau ragelį:

–Alio!
–Oi, užsigalvojau. Šiaip ar taip, šuoliuok čia! – vis dėl to tai buvo jis. Tačiau kažkoks neįprastai susijaudinęs.

Atidarė duris man dar nespėjus įveikti laiptų:

–Kur tu ten taip ilgai?
–Kad aš…
–Jau nusiavei?
–Kas atsitiko?
–Pasiruošęs?
–Kam?

Sekiau iš paskos visą koridorių, kol sustojome prie spintos tėvų kambary. Tiesą sakant, neprisiminiau, ar iki tol buvau ten įėjęs.

–Žiūrėk, matai? – jis plačiai atvėrė spintos duris.

Mano akys bėgiojo po lentynas, tačiau aš dar nieko negalėjau matyti – lyg būčiau bandęs apsiprasti su tamsa, kad įstengčiau ką nors įžiūrėti.

Galiausiai pamačiau. Tai buvo konstruktorius. Ugniagesių mašina su išsitraukiančia vandens žarna – būtent tokio jis tais metais laukė per Kalėdas. O jos dar buvo toli – net nebuvo atėjęs gruodžio vidurys ir žiemos atostogos atrodė kaip miražas.


Kokią savaitę po to įvykio jis tylėjo. Pasakydavo sveikas kiek dar turime laiko gal gali parodyt ką padiktavo užsigalvojau jau einam pietaut tavo pirštinė nukrito ne taip ir šalta bet nenoriu ant kalno iki ryt, bet šiaip tylėjo. Tada pasakė:

–Marti, aš supratau. Net negalima tuo suabejoti.
–?
–Kalėdų senelis. Jis neša dovanas tik iki tol, kol juo tiki nedvejodamas. Po to jomis tenka rūpintis tėvams. Kaip manai?
–Visai gali būti. Juk šiemet pirmą kartą…– supratau, kad sužinosiu viską tik tada, kai turėsiu vaikų. Bet aš dėl visa ko būsiu nupirkęs jiems dovanų, dėl visa ko. Aišku, iki tol dar teks suaugti.

Kol galvojau, jo akys pasidarė ilgesingai rimtos. Jam taip kartais būdavo:

–Žinai, man regis, tai reiškia, kad pradedi bręsti.
–?
–Kai pirmąkart sudvejoji.