I. Ir dėl visko kaltas tu.

Tą žvarbų rudenį kai susitikom aš negalvojau, kad tai nutiks... Tu man išties patikai, tavo juodi plaukai krentantys ant balto veido ir gilios visada susimasčiusios akys. Bet tu padarei didelę klaidą už kurią nesugebėjau atleisti. Tu tiesiog... palikai mane vieną nieko nepasakęs... Tada aš ir nusprendžiau baigti gyvenimą! Bet buvau tam per silpna. Neužteko drąsos tiesiog užsimauti kilpą ant kaklo. Gal dabar tai ir būtų geriau ne sėdėti šitoje landynėje, kur pro ausis švilpauja vėjas. Įdomu ar aš pagaliau suprasiu, kodėl tu mane palikai..... Žinoma, tu už tai sumokėjai... Tada kai vėl susitikom. Tu tiesiog neturėjai ramybės, aš tave persekiojau. Bet aš visai nesigailiu dėl to ką padariau. Visiškai nesigailiu... Tu mane įskaudinai ir turėjai už tai sumokėti. Tą dieną, kai nusprendžiau tau atkeršyti, buvo labai sunku. Juk aš vis dėlto mylėjau tave. Tu manai man buvo lengva paspausti gaiduką, kai girdėjau tavo kvėpavimą šalia savęs, kai žiūrėjau tau į akis.. Bet buvo per vėlu.. Nebuvo kelio atgal. Nes norėjau, kad tu kentėtum, kaip aš kentėjau... Kai išgirdau šūvį ir kai tavo rankos nusviro, o juodi plaukai dar labiau prigludo prie veido, tada sudvejojau ar gerai padariau. Tada aš pradėjau bėgti į tolį į nežinią, o galvoje tik šūvis... Bėgau net neatsigręžus atgal.. Dabar, kai sėdžiu čia suprantu, kad tas bėgimas buvo beprasmis. Tai turėjo įvykti. Ir dabar aš tam pasiruošus tam, kam buvau per silpna .. Dabar viskas baigsis.. Aš pagaliau pamatysiu šviesą kurios, ilgai laukiau ir niekas daugiau nekankins nei keturios sienos, nei beribe erdve, nei tuštuma, nei meilė, nei neapykanta.. Ir dėl visko kaltas tu..!