vienam, only

                            \_/
  m00h (__)        -(_)-
      \  ~Oo~___    / \
          (. .)      |\
  ________|_|_|__________
..."Have you mooed today?"...

/tarp kitko/
tuo tarpu, kai
žiūriu į viršų ir galvoju,
ar moku aš lietum bei dangumi kvepėt
į florą nuklotas manasias kojas
lėtai, be sąžinės kėsinasi artojas

-
fone drastiškai bet ramiai skamba ritmas, ir nebejaudinantys žodžiai "iiim not sick, but im not well,
and im so hoooottt, cause i'm in hell.." vėl galiu girdėti, kaip kaimynų atžala bando įšsiropšti pro balkoną. Jei pasistengčiau, galėčiau tai netgi pamatyti, bet tam nebeturiu jėgų. Jie ne be reikalo butą pirko ketvirtame aukšte,- bijo aukščio bei nepripažįsta žemės. Netoliese yra šikšnosparnių lizdas. Jie glosto savo kasdienybę, ta kryptimi mėtydami lazdyno riešutus, taip visiškai netyčia pataikydami į mano užtrauktą užuolaidą. Girdžiu, kaip jie krykštauja bei aikčioja. Surenku riešutų liekanas bei kevalus ir, iškišus ranką į dienos šviesą, švysteliu juos atgal. Sekundę viskas nutyla, o paskui pasigirsta žmogiškos nepasitenkinimo sirenos. Jų klausytis nekyla noras, pasuku kolonėlės rankenėlę, ir tik dar garsiau užgriaudžia įprastas ritmas bei nebejaudinantys žodžiai  "IIIM NOT SICK, BUT IM NOT WELL, AND IM SO HOOOOTTT, CAUSE I'M IN HELL..."
Rankomis pakeliu kompiuterinę pelę, gulėjusią ant tepaluoto pado. Pavartau, paspaudinėju, perbraukiu per nešvarų jos šoną, ir gražinu į netvarkingą guolį... Ech, ir netvarkysiu aš jo, ne mano, kai ims dusti, pati susitvarkys... Ir ji kartais ima priešintis bei negražiai keiktis. Aš gražiau keikiuos... sugebėjimus parodyčiau, bet mano mintis nutraukia kaimynų kivirčas... Jų atžala eilinį kartą norėjo išskristi. Maitintojai vis mano, kad dar per jaunas. Norėjau vėl žvilgtelti, bet tai reikalauja per daug pastangų.
Invalidumas man ėmė įkyrėti jau prieš penkerius metus. Tai niekieno nebestebina, rutina, išsivysčiusi per šitiek metų. Anksčiau visi verkė, dabar juokiasi.
Ir kas sake, kad „kompiuterastės” moterys sudaro vos 1%.
Jos gali būti ir gražios...
stipriai užsimerkiu, ir pusė minutės be pauzės trinu akis... Jausmas, kuo toliau, tuo malonesnis. Atsimerkiu, rausvomis akimis peržvelgiu kambarį, ir žvilgsnis užkimba už ryškiai balto popierėlio. Paimu, išvynioju, kumščiu pabandau ištiesinti aplamdytus šonus
"rytoj 9:00".
Ne, nereikia,- jau pasiruošusią mesti popierėlį, pro užuolaidos kraštelį, sulaikau savo ranką. Pažadėtoji netradicinė naktinio seanso animacija. Nusišypsau. Vienu mostu prisegu šį suglamžytą lapelį krūvoje kitų, identiškų, kuriuos kadaise spalvotu rašalu aprašinėjau ir prikabinėjau monitoriaus priekinėse sienelėse
Gaila, kad jų jau nebėra. Sudeginau kaimyno cigaretės žiežirboje...
Jie sakė tai, ko negalėjau pakęsti.
"Atsikratyk invalidumo, tu pajėgsi"

Ir ...
Tai kas, kad nepajėgiau, tai man varė vėžį. Daug kas varė vėžį... Dabar džiaugiuosi. Nevadinu to viltimis, nesąmone, maniškės viltys ištekėjo Amerikoje ir gavo pilietybę, taip niekad neatsiuntusios kvietimo.
Taip, aš sveikstu.
Ir sveikstu be vilties, bet besišypsodama, nes man padeda siela, bijanti žmogaus kūrinio
lifto
ryjančio sielų lavonus

kuriuo mes kartu važiavome