trumpa amžinybė

Parėjo urvinis žmogus nešdamas visą pasaulį
Ir oloj nušveista saulė šešiakampiais
Sparnais nudžiovino ašaras nes verkti teko apie viską
Mes vienas, vėl vienas mes

Sugulėm vienas ant kito nutilom vienas ant kito
Norėjosi suvokti jausmo svorį ir tikrai jis buvo be proto sunkus
Netikėjom anksčiau metaforom o dabar jos pačios į mus įsilipo
Laužais ir šernais vandenim ir kvėpavimo ritmais

Parėjo urvinis žmogus parnešdamas mano pasaulį
Atgal į namus ir užvėriau duris nė plyšio neliko
Saulė degė taip kaitriai kad nesustojo traškėti malkos
Amžinybė be proto trumpa