Pamiršta

Mažoje trobelėje ugnelė  kūrenos, laukuose tarp apleistų brūzgynų –
Basakoje, pamišusi braidė po sniegą, meilė mano ir mano vaikystė.
Trobelėje degė ir blaškės ugnis, virto dūmai juodais ratilais,
O brūzgynuose po baltą sniegą basakoje meilė braidė kadais.

Danguje klykė vanagas ją pamatęs, skraidė varnos ir kaukė vilkai,
Tik ugnelė ruseno ir geso, kaip kadaise pamiršti meilės laiškai...
Basomis vaikšto meilė po sniegą, klykia varnos ir juokias vaikai.
O ugnelė užgesus – net dūmo neregėti visai jau užšalo langai...

Basomis, per  gruodą basakojė meilė sugrįžo ten, kur laimė,
Kur girdisi Kupriuko daina –  nepamiršta deja.
Saulė rytą anksti patekėjo, speige Kupriuko smuikas apšerkšnijo,
Su baltu maišeliu  jisai keliavo ten, kur pamiršti meilės laiškai.

Ugnelė spragsėjo, mirgėjo, dejavo, basakojė stovėjo vaikystė šalia.
Įėjo jis jaunas gražus, nuostabus, su sušalusiu  smuikeliu ant pečių...
Apkabino vaikystę – nušluostė ašarą, ledo lašeliai pavirto aistra
Laukuose suskambėjo – pamirštos meilės skambi daina...

Dūmais kilo jos aidas skambus – nes ją griežė Kupriukas smagus...
O šalia, tik stovėjo deja – basakojė liūdna mano svaja...
Ant tako gulėjo knyga, kur rašyta seniai  meilės malda.
Degė žvaigždės ir žvakė mirgėjo, tik jis jau šito neregėjo...

Keliavo jis laukais ir smuikas skambėjo širdis liūdna virpėjo,
Ką jautė ji tada, Kupriukas negirdėjo, blaškės malda  pamesta...
Krito snaigės ir žvaigždės mirgėjo  siautė laukuose  pūga,
O ant pamiršto tako liko  malda, apdengta balta sniego danga...