Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







3.
- Na, kas naujo? – Leitenanto balse buvo galima pajusti tiek sarkazmo, tiek pykčio gaideles.  Robertas nesmagiai patrypčiojo vietoje:
- Tai nieko.  Jam amnezija....
- Amnezija? Pasitaiko. Tai asmenybė dar nenustatyta?
- Na ne.
- Tai jūs vadinasi, viską patikrinot?
- Na, lyg ir..... Saulius tikrino, - Robertas pajuto kažką negero. Matyt, bus kažkur apsižioplinę, nes leitenantas akivaizdžiai turėjo kažkokių priekaištų. Robertas mintyse nusikeikė.
- Ar jūs tikrinot „Likimo“ tinklalapyje?
- Likimo? – Robertas apstulbo ir nebežinojo ką galvoti, - kaip.... likimo?
- Aš kalbu apie privačią, dingusių asmenų paieška besiverčiančią firmą „Likimas“,  inspektoriau, o ne apie tai, apie ką jūs dabar galvojat! – saldžiu balsu iškrankė leitenantas.
- Tai kad jis nedingęs! Mūsų duomenų bazėje apie jo paiešką duomenų nėra!
- Kelių metų senumo duomenis žiūrėjot?
- Nežinau, aš nežiūrėjau.
- O reikėjo! – leitenantas neramiai pasimuistė savo krėsle ir atsipalaidavo, - kur  Saulius?
- Pas Karoliuką, - atsikvėpė Robertas.
- Kaip tas vaizdo įrašas, baigėt blusinėti?
- Ne, bet jau į pabaigą.
- Na ir?
- Įdomus.
- Gerai, - leitenantas reikšmingai pažvelgė į Robertą, - man skambino iš Saugumo, rytoj čia atvažiuoja du agentai.
- Saugumiečiai?  O ko jiems čia?
- Dar klausi! Iš kur, tavo manymu, aš sužinojau apie tai, kad būtent to dabar ligoninėje esančio nabago ieško „Likimas“? Juk vakar per televiziją buvo parodyta jo nuotrauka, girdi, gal kas pažįsta šitą apdorotą pilietį? Tai va, vienas iš saugumiečių tuo metu tvarkė duomenų bazes ir atsitiktinai pastebėjo panašų veidą. Jie palygino jį su parodytuoju per televiziją ir paaiškėjo, kad tai tas pats asmuo.
- Supratau, - lėtai ištarė Robertas, - tai jie nori perimti bylą?
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais leitenantas, - bet rytoj aštuntą nulis nulis abu su Sauliumi būnat mano kabinete. Šiandien viskas.
Tiesiai iš leitenanto kabineto Robertas nuskubėjo pas Karoliną ir Saulių.
- Palikit tą įrašą ramybėj, - tarė jie įžengdamas į Karolinos kabinetą, - O man prašom Internetą!
- Internetą? – nustebo Karolina, - ką tu sugalvojai?
- Privačios firmos „Likimas „ tinklalapį.
- Kokios firmos? – nesuprato Saulius.
- „Likimas“. Ji užsiima dingusių asmenų paieška.  Ten turėtų būti mūsų aukos veidelis ir informacija. Karolinos pirštai nubėgo klaviatūra, o visų trijų akys prilipo prie monitoriaus.  Tai kiek užtruko, ir tik po keleto minučių  Robertas  staiga  sukluso:
- Žiūrėk, - kreipėsi jis į Saulių, - tas?
- Tas pats. Tikrai....
- Rokas Onda, - perskaitė Karolina, -  gimęs Kaune 1986 metais, gyvenęs Kaune, Parko gatvėje 51-22, paskutinį kartą matytas 2010 metais spalio 4 dieną.
- Žiūrėk, visai nepasikeitęs. O juk 10 metų praėjo.
- Taip, - susiraukė Saulius, - gerai išsilaikęs. O gal tik taip atrodo?
- Pažiūrėsim mūsų duomenų bazėse, - tarė Karolina, - jei buvo skelbta paieška, turėtu būti......
- Štai, - pasakė ji po kelių minučių, - lyg ir tas pats, ar ne?
- Tas pats, - linktelėjo Robertas, - na, galės žmogus dabar bent jau savo vardą sužinoti.

*

- Užeikit, - leitenantas Marguolis pakvietė vidun abu inspektorius. Kabinete buvo dar du žmonės.
- Inspektoriai Bertonis ir Jokūbavičius, - pristatė savo žmones leitenantas.
- Agentas Dovydaitis.
- Agentė Juodupienė.
- Prašom sėstis! – tarė leitenantas, - Robertai – prie kompiuterio!
Praėjo geras pusvalandis, kol policininkai agentams papasakojo apie nusikaltimą ir jo pagrindu tiriamą bylą bei kelis kartus peržiūrėjo videokameros įrašą.
- Išsiaiškinom, - pasakojo Saulius, - kad užpuolimo auka yra toksai Rokas Onda, paskelbtas dingusiu net prieš dešimt metų. Tokio senumo duomenų nebuvo mūsų kompiuteryje, o pačiam nelaimėliui – amnezija, apie savo praeitį jis nieko negali papasakoti.
- Kaip tik dėl to mes čia ir esame, - tarė agentė Juodupienė, malonaus, rimto veido jauna moteris, - ši byla mus domina dėl dviejų aplinkybių: to piliečio dingimo laikotarpio ir amnezijos. Tiesą sakant, mums, tiksliau – man, tai daugiau praktika po pabaigto papildomo mokymosi kurso, nei mus dominantys faktai ar žmonės.
- Suprantu, - pasakė Saulius, stengdamasis akimis nesuryti saugumo agentės, - bet vis tiek man ši byla atrodo kaip krūvon supuolusių atskirų faktų mišinys, trūksta aiškumo. Kad ir šito Ondos fotografijos – atrodo, kad to žmogaus veidas per dešimt metų, t. y. per visą tą laiką, kai buvo laikomas dingusiu, visai nepasikeitė.
- Gal nepasikeitė, - sutiko Juodupienė, - o gal tik taip atrodo.
- Šitą vaizdo įrašą aš norėčiau pasiimti ir perleisti per kelias programas, - staiga tarė agentas Dovydaitis, iki tol neištaręs nė žodžio, - kai kas man jame neaišku....
- Turit omeny tą užpultojo smūgį blogiukui? – paklausė Robertas.
- Hm.... taip...
- Įspūdinga, taip?
- Na, jei tai ne koks nors pačios videokameros pokštas, tai nesu matęs nieko panašaus, - palingavo galva agentas, - suprantant, mano specializacija – tokių ir visokių kitokių vaizdo įrašų tyrimas, aš matęs nemažai visokių „stebuklų“, pamėginsiu perkąsti ir šitą.
- Na, mes gal jau ir eisim, - agentė Juodupienė klausiamai pažvelgė į savo kolegą, - dar norim nuvažiuoti į ligoninę.
- Kaip suprantu, bylos jūs neparimat? – korektiškai atsikrenkštė leitenantas Marguolis.
- Ne. Kol kas – ne. Beje, kaip sekasi tyrimas?
- Dviejų įtariamųjų asmenybes nustatytos, dabar paieškomi.  Anksčiau abu jau buvo įkliuvę, teisti.
Į leitenanto kabineto duris kažkas pasibeldė. Jis pakilo atidaryti durų, panosėje kažką bambėdamas apie ant jo stalo esantį telefoną. Trumpai su kažkuo pašnekėjęs, jis grįžo prie stalo ir kreipėsi į abu agentus:
- Luktelkit minutę. Čia atėjo žmogus, galintis suteikti informacijos. Moteris, pažįstanti Roką Ondą.
Robertas lengvabūdiškai mirktelėjo agentei Juodupienei:
- Atrodo, mūsų paskelbtoji paieška nenuėjo veltui.
Saugumietė ramiai linktelėjo.
- Laba diena, - pasisveikino į kabinetą įėjusi, pagyvenusi, tvarkingai apsirengusi moteriškė.
- Prašom sėstis, aš būsiu leitenantas Marguolis.
- Aš – Rita Vaitienė.
- Jūs pažįstat šitą pilietį? – Jonas padavė moteriškei nuotrauką.
- Taip, tai mano nuomininkas, Rokas Onda.  Kaip jis jaučiasi?
- Sveiksta. Ar seniai jis pas jus gyvena?
- Maždaug du mėnesius. Išsinuomojęs man priklausantį butą, Šiaurės prospekte 30 – 20 .
- Ką apie jį žinote?
- Na.... nieko labai, - patraukė pačiais Vaitienė, - nuomą moka laiku, tvarkingas, kažkur dirba, gal ir mokosi, nes turi nusipirkęs naują kompiuterį ir knygų.
- Kokie nors giminės, draugai pas jį nesilanko?
- Tikrai nežinau, bet manau, kad ne. Mūsų butų durys – priešais, būčiau mačiusi.
- Ar žinote, kur jis dirba? – paklausė agentė Juodupienė.
- Taip. Jis dirba „Švaroje“, - mieste surenka šiukšles. Vakarinėje pamainoje, nuo 18 valandos iki vidurnakčio.
- Ką anksčiau veikė nepasakojo? Na, prieš išsinuomodamas iš jūsų butą?
- Ne, to nežinau, - papurtė galvą Vaitienė, - jis toks... uždaras. Apie save nepasakoja. Ir šiaip, retai su juo pasikalbu....
- Ačiū, jūs mums labai padėjot, - nusišypsojo agentė Juodupienė, -  gal dar turit ką nors pasakyti?
- Tai... nieko labai, - moteriškė akivaizdžiai jautėsi nesmagiai, -  o ligonį aplankyti tai galima, tiesa?
- Taip, manau taip. Leitenante?
- Galite, kodėl ne.
2008-04-20 21:50
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-04-27 07:46
Vilktakis
Šiaip kol kas vidutinis, bet man patinka tas, jog rašoma apie tas vietas, kurias pažystu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-04-21 19:49
kondensofkė
per daug dialogų, per mažai aprašymo :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą