Minčių lietus

Išniro paukščių giesmėse,
Tamsi sielos naktis,
Paskendo sodo žieduose,
Jautri žmogaus širdis.

Kas bus, tas bus – negelbėsiu,
Te skęsta, te kankinas,
Tiktai pirštus sunarpliosiu,
Kaip kriaušės sidabrinės.

Lyg vizijose vėl matysiu,
Kaštonų ašaras rausvas,
Ir skambesio širdžių klausysiu,
Ištiesus pilnas nerimo rankas.

Nuplaus lietus, nuūš audra,
Paliks tik pėdos smėly,
Prisiminimą neš gamta,
Į didį dangaus mėlį.