Kurjeris: gimtinė (2)

2.
Abu policijos  inspektoriai sėdėjo leitenanto Jono Marguolio kabinete prie kompiuterio ir sukišę nosis į monitorių tyrinėjo apsaugos tarnybos darbuotojo atgabentąjį vaizdo įrašą.  Pats leitenantas kiek atokiau kalbėjosi su įrašą atvežusiu žmogumi – geru savo pažįstamu. Jų pokalbis netruko nė dešimties minučių ir leitenantas, paspaudęs tam vyrui ranką, išlydėjo jį iš kabineto.
- Na, tai ką mes čia turim? – leitenantas palinko prie monitoriaus, -  šnekėkit.
- Įdomu, - pasikasė pakaušį Robertas, - atsuksiu nuo pradžių....
Leitenantas liepė Sauliui pasislinkti ir įsitaisė kuo patogiau. Sauliui teko atsinešti kitą kėdę.
- Viskam išnagrinėti reikia laiko, - tarė Robertas, -  bet vaizdą turim neblogą.
- Na? – raukėsi leitenantas.
- Štai..... auka įeina į kameros aprėpiamą  plotą, kaip matot, atbula. O iš paskos.... šeši blogiukai..... nusiteikę blogai. Auka padeda ant asfalto maišelį, apsisuka, čia prišoka vienas blogiukas, užsimoja ir.... krenta. Kaip matote sulėtintame vaizde, mūsų auka užpuoliką išjungė taip staigiai, kad tai užfiksavo tik vienas kadras. Nesu matęs nieko panašaus. Šitai reiktų parodyti mūsų kovinių veiksmų instruktoriui. Taiiip, dabar toliau.  Nukentėjėlis atsitraukia kelis žingsnius, stebi užpuolikus, kurie bando jį apsupti, apsidairo, matyt ruošiasi gintis, o gal bėgti. Ir tada – dėmesio – svarbus momentas, jis pastebi videokamerą, taip, jis žiūri į mus. Ir tai buvo jo klaida,  nes nukreipęs dėmesį į kamerą, jis gauna beisbolo lazda per nugarą ir krenta.  Po to .... gauja jį sudoroja: spardo, trypia daužo lazdomis. Tada prie parduotuvės krovinių rampos privažiuoja sunkvežimis ir gauja sprunka, nusinešdama aukos maišelį.  Išlipęs iš sunkvežimio vairuotojas prieina arčiau prie užpuolimo vietos, tuomet atsikelia ir nušlitiniuoja šalin pritrenktasis blogiukas. Vairuotojas skambina savo mobiliuoju, matyt kviečia pagalbą......  Viskas.
- Aha, - patraukė pačiais leitenantas, - blogiukų veidus išryškinsi?
- Taip.
- Kažin, kas buvo tame maišelyje? – įsiterpė Saulius.
- Manau – maisto produktai, - pasakė Robertas, - juk prie pat – prekybos centras „Šiaurinė“....
- Nežinau, - paprieštaravo Saulius, - manai jie tą  žmogelį taip sudirbo dėl duonos ir sūrio?
- Gali būti,  - įsiterpė leitenantas, -  nepamiršk, kad jis pasipriešino, gynėsi. Jiems tai nepatiko....  O tas „išjungtasis“, kur jis?
- Pamatė vairuotoją ir pabėgo, - gūžtelėjo pečiais Robertas.
- Kodėl, po galais, mes nieko nežinom nei apie vairuotoją, nei apie partrenktąjį užpuoliką? – įnirto leitenantas, - jums bus darbo! Robertai, eini su tuo įrašu pas Karoliuką ir išspaudžiat iš jo viską, kas įmanoma. Sauliau – surandi tą sunkvežimio vairuotoją ir apklausi.  Klausimų bus?
- Tai.... – Saulius atsistojo, -  kaip visada. Jam  - pas Karoliuką, man – į gatvę.....
- Nezurzėk! – susiraukė leitenantas, - kad man nebūtų čia jokių romanų, aišku?
Pastarieji leitenanto žodžiai buvo skirti abiem inspektoriams, nes „Karoliuku“ buvo vadinama nuovados informacinių komunikacijų specialistė Karolina Baltrušaitė,  žavi mėlynakė bei šviesiaplaukė būtybė.  Suprantama, ji traukė visų nuovados vyrų akis.  Leitenantas Marguolis buvo griežtai nusistatęs prieš tarnybinius romanus ir tvirtino, kad tai trukdo darbui.  Dar prieš naujajai darbuotojai pasirodant, visi nuovados policininkai buvom įspėti, kad jų vadas jokių tarnybinių romanų nepakęs.  Vienas pavaldinys to nepaisė ir ėmė rėžti sparną apie naujokę. Tada nuovadoje kilo įtampa, kuri neaišku kaip būtų pasibaigusi, jei ne pati naujokė, ryžtingai pasiuntusi savo garbintoją velniop.  Viskas lyg ir nurimo, (leitenantas liko susiraukęs bet patenkintas) nors naujokės garbintojų gretos nesumažėjo, o tik pasitraukė į pogrindį, kur vyriškoje kompanijoje, būtinai prie alaus bokalo, buvo liežuvaujama apie moteris.
  Kitą rytą, po aštuonių penkiolika, į inspektorių Bertonio ir Jokūbavičiaus kabinetą įsiveržė leitenantas Marguolis ir nustebo: viduje nieko nebuvo.  Leitenantas nedelsdamas nuėjo pas budinčiąją kur sužinojo, kad abu inspektoriai į nuovadą atvyks vėliau. Jie išvažiavo į ligoninę, sakė, kad užpuolimo auka atgavo sąmonę.

*


- Kaip tavo vardas, pavardė?
Ligoninės lovoje sėdįs jaunuolis mažumą sutrikęs pažvelgė į inspektorių Saulių Bertonį.
- Vardas....?
Jis susiraukė tarsi stengdamasis kažką prisiminti, po to išbalęs veidas įgavo nusivylimo ir nuostabos išraišką, o žvilgsnis sustingo ties palatos durimis.
- Galbūt atrodys kvailai, - vyrukas droviai pažvelgė į inspektorių, -  bet aš neatsimenu.....
- Kur gyveni, dirbi? Gal mokaisi?
Sėdįs lovoje lėtai papurtė galvą ir susimastė. Šalia lovos stovėjęs gydytojas įdėmiai apžiūrėjo ligonio akis, pasišviesdamas kažkokiu medicininiu prietaisu.
- Galvą skauda?
- Nelabai.... tik sunku galvoti.
- Prisimeni užpuolimą? – paklausė Robertas, - kaip ten buvo?
Jaunuolis sunerimęs į jį pažvelgė:
- Kažką prisimenu.... kažkas nubėgo, kažkas klausė – kaip aš, po to tyla....
Robertas su Sauliumi susižvalgė.
- Gydytojau?
- Matyt, amnezija, - skėstelėjo rankomis gydytojas Pranas Žiūra, - keli smūgiai beisbolo lazda per galvą dar niekam sveikatos nepridėjo. Aš apskritai stebiuosi, kad jis atgavo sąmonę ir gali kalbėti.
- Tai jis nieko neprisimena?
- Kaip matot. Po tokios sunkios galvos traumos taip gali nutikti.
- O kada jis pasveiks?
- Neaišku. Gal rytoj, gal po mėnesio, gal po dešimties metų. Mūsų smegenys mums vis dar tebėra mįslė.
- Ką gi, - Saulius atsistojo ir pastūmė kėdę prie sienos, - atsiūsime čia fotografą ir mėginsime paskelbti paiešką. Gal kas nors jį atpažins.
- Jei tik jis atgaus atmintį, - tarė Robertas gydytojui, - tuojau pat skambinkite mums. Ačiū.
Kai visi išėjo iš palatos, ligonis atsiduso.  Amnezija. Jį užpuolė ir taip stuktelėjo galvon, kad net atmintis užstrigo.  Nieko neatsimena,  nieko nežino. Praeitis – rūko siena, ateitis – tamsus miškas. Na, jis bent jau palengva sveiksta. Jei turi artimųjų, tai jį atpažins. O jei ne..... žmogus be praeities, nieko sau. Nė velnio, kažkas turi būti, draugai, artimieji, negi gyveno visiškai vienas.  Beje, smegeninė lyg ir normaliai veikia, gal atsigaus....