neskubėk

Na, pavasaris. Viskas kaip reikėjo, ar kaip norėjom, norėjau...
Iesios krantai, šviesa iš dangaus ne iš apsilpusio ir dulkėto šviestuvo. Šiltos rankos, vyriškos, šiurkštokos, po žiemos matyt...
Malonu rodos, nors kiek ir su ironija.
Medžiai kurie tyliai kuždėjo žadėdami mirti dabar klęsti, spigina, net smelkia mistiška prabanga. Pavasaris, taip tikrai, rodos dėl metų laiko neapsirinku. Krinta žemėn elektros laidu nusitrenkusi gulbė, nieko, taip kasmetai kartojasi  vasarą ir rudenį, žiemą, pavasarį. Velniai žino ar tai geras būdas naikinti savo nenykstančią gulbinų kartą, bet jos renkasi...
Braidom po Nemuną, mūsų tėvą. -Šalta!!! - Pakentėk kol pajusi pavasarį. Viskas kažkaip tik iš dalies tikra, bet tai kas netikra ir nedomina, tikiuosi nesudomins.
Sėdi, lauki nieko, bet užtat sulauki.
Žiūriu dabar į jį, tą šiurkštarankį, kažkoks mėlynas, kaip pavasarį net per daug, guli, matyt pajuto malonumą. -Na kaip jausmas? Ar girdi?

Taip jis ir mirė, nuo tėvo, per greitai kaip tos gulbės,  pavasarį pažindamos.