Akimirkos

[Ar tos akimirkos dar čia? Ar mes galime jas prisitraukti arčiau? Prašau.]

Kodėl mes norim, bet bijom?
Kodėl mes galim, bet neturim?
O jei niekada ir nebeturėsim?

Nekenčiu.
Nekenčiu šitų dienų.
Šito skausmo nekenčiu.
Laukimo ir beprotiško ilgesio. Nesveiko.
Neapkenčiu savęs, mylinčio tave. Laukiančio.
Negaliu pakęsti naktinių valandų be tavęs, kurių negaliu pasiimti į save.
Nekenčiu, kad nenoriu pasiimti.

Meilės valandos. Viena ar dvi. Ne daugiau. Po kurių vėl viskas taip pat. Iki gyvo kaulo užknistai. Miegas, ilgesys ir savęs graužimas. Lygiai taip pat. Kasdien.

Ir nors kartais sugebu vaidinti, kad viskas gerai ir viskas jau beveik pamiršta, kad laikas išgydė žaizdas ir reikia tik ateities, tas vaidinamas tęsiasi neilgai. Kol kančios ar silpnumo pagautas pasidarau dar trapesnis ir dar labiau išsigandęs.

Kai žinai, kad nieko negali pakeisti.
Kad viskas ne tavo rankose. Visiškai ne tavo.
Kai nežinai, kada visa tai pasibaigs.
Tada krenti į dar didesnius nerimo patalus ir užmiegi kančios miegu.
Sapnuose besimelsdamas, kad tai netruktų amžinai. Bent jau ne amžinai.

[Skaudanti Laimė.]