Kurjeris: gimtinė

1.
Policijos inspektorius Saulius Bertonis žingsniavo Kauno Raudonojo kryžiaus ligonines koridoriumi ir nepatenkintas raukėsi. Tiesiog iš nerūpestingo atostoginio gyvenimo stačia galva pulti į darbus niekam nėra malonu.
- Tarnyba.... - burbtelėjo po nosimi.
Kažkur priekyje šmėkštelėjo baltas chalatas ir policininkas paspartino žingsnį. Jis nemėgo ligoninių, nors tarnyboje neretai tekdavo tose įstaigose pabuvoti. Šį kartą reikėjo apklausti užpuolimo auką, gulinčią reanimacijoje.
- Labas rytas, - tarė Saulius, įžengdamas į gydytojo kabinetą.
- Labas, - gydytojas Žiūra pakelė galva prie kažkokių popierių palenktą galvą ir padėjo į šalį rašiklį.
- Aš – iš policijos, inspektorius Bertonis.
- Sėskit, - medikas parodė i kėdę, stovinčią priešais jo darbo stalą, - jūs turbūt dėl to nabago, kurį atvežė vakar vakare?
- Taip. Kaip jis?
- Nekaip, - gydytojas lėtai papurtė galvą, - jam gerokai kliuvo, kol kas dar neatgavo sąmonės.
- Išsikapstys?
- Neaišku. Sulaužyti keli šonkauliai, iš kurių vienas lūždamas pradūrė kairįjį plautį, sumuštas ir skilęs kairiojo paties sąnarys. Blogiausiai atrodo du smūgiai į viršugalvį, padaryti kietu, buku daiktu. Stebuklas, kaip to vyruko kaukolė liko sveika. Bijau, kad jam gali būti koma.
- Suprantu, - pasakė policininkas, - ko gero, neverta dabar pas jį eiti....
- Tikrai ne. Operacija pavyko, padarėm, ką galėjom, dabar beliko tik laukti.
- Taip, - Saulius Bertonis pažvelgė į ant gydytojo stalo gulinčius popierius, - ar nukentėjusysis turėjo kokių nors daiktų?
- Turėjo, - gydytojas Žiūra nuėjo į kabineto kampą ir iš užrakinamos spintos ištraukė plastikinį maišelį.
- Tai viskas?
- Taip.
Maišelyje buvo du ant žiedo suverti raktai ir keli eurai monetomis.
- Ačiū jums, - tarė policininkas atsistodamas ir tiesdamas gydytojui savo vizitinę kortelę, - Tai mano telefono numeris. Kai tik jis atsigaus – skambinkite.
- Taip, žinoma.

*

Grįžusį į nuovadą Saulių pasitiko jo kolega  Robertas Jokūbavičius:
- Na, kaip sekėsi?
- Nekaip, - Bernotas numetė ant stalo plastikinį maišelį su nukentėjusiojo daiktais ir kuo patogiau įsitaisė kėdėje.
- Raktai ir pinigai. Tai viskas?
- Taip.
Robertas ėmėsi apžiūrinėti raktus.
- Mažesnysis bus nuo spintelės kokiame nors sporto klube, arba gamykloje. Didesnis raktas – nuo buto arba namo durų. O kaip dėl pirštų antspaudų?
- Duomenų bazėse tokių nėra.
- Kariuomenės, draudimo?
- Niekur. Aš šį rytą ieškojau.
- Velnias.
- Taigi.
Robertas patylėjo.
- Stomatologo įrašai?
- Mėginau, nieko.
- Ar jis atsigaus?
- Neaišku. Gydytojai nieko tikro nepasakė. Sudaužytas kaip obuolys.
Kabineto durys atsidarė, įėjo leitenantas Jonas Marguolis, nuovados „Bosas“.
- Sveiki vyručiai, - leitenantas pakratė abiem inspektoriams rankas, -  nuobodžiaujam?
- Gink dieve, - pašoko Robertas, - dirbam išsijuosę. Tiriam baisiai painią bylą.
- Tikrai taip, - patvirtino Saulius, -  iš inspektoriaus Jokūbavičiaus stalo stalčiaus dingo sumuštinis su sūriu, gulėjęs ten tik savaitę.  Mes kaip tik svarstom, ar tik neteks mums kviesti į pagalbą specialaus kovai su sūrvagiais padalinio.
- Taip, taip, - greitai pritarė leitenantas Jonas Marguolis kuo rimčiausiu veidu, tik su akyse šokinėjančiais velniukais, -  aš kaip tik svarsčiau galimybę išpurtyti mėšlą iš jūsų abiejų makaulių.  Ten jo tiek priskretę, kad teks griebti jus už kojų ir išpurtyti į smūgiais į sieną. Manau, dešimties smūgių visai pakaktų.
- Nežinau, pons leitenante, -  išsišiepė Robertas, - sienos čia – tik stiklo pertvaros, gali neišlaikyti.
- Pridarysim nuovadai nuostolių, - šypsojo Saulius, - nemalonu bus juos išskaičiuoti iš leitenantiškos algos....
- Išskaičiuosim iš kitų dviejų algų, - numojo ranka Jonas, - pasakykit ką nors rimta, jūs sūrvagiai!
- Leitenante, - Saulius atsistojo ir reikšmingai atsikrenkštė, - drįstu priminti, kad pagal Policijos įstatymą, aukštesnis laipsniu pareigūnas neturi teisės įžeidinėti žemesnį laipsniu ar užimamomis pareigomis.....
- Užčiaupk srėbtuvę! – leitenantas piktai išsiviepė, - pilnas....
- .... pragaras prikimštas kvailių, gyvenusių pagal įstatymus! – unisonu Jonui Marguoliui išrėkė abu inspektoriai, ir neišlaikę ėmė kvatotis. Leitenantas taip pat ėmė juoktis, tuo pačiu metu piktai grasindamas rodomuoju pirštu:
- Viena kartą jūs abu susilauksit.....
Linksmybėms nutilus, leitenantas kreipėsi į Saulių:
- Na, buvai ligoninėje?
- Taip.
- Kas ten? Kaip ten aukelė?
-  Prastai, bet gal atsikvapstys.
- Ką sužinojai?
- Beveik nieko. Nukentėjęs be sąmonės, liudininkų nėra, iš jo turėtų daiktų asmenybės nustatyti nepavyks, - Saulius skėstelėjo rankomis.
Leitenantas supratingai palingavo galva, kiek patylėjo, po to tarė:
- Yra dar šis tas. Užpuolimas įvyko prie prekybos centro tvoros, žu kurios yra krovinių rampa. O ji yra stebima videokamera.  Po valandos atvyks saugos tarnybos „Jungtis“ darbuotojas ir atveš tos kameros vaizdo įrašą. Noriu, kad jūs po valandos prisistatytumėt į mano kabinetą.
- Manot, kad užpuolimas galėjo būti nufilmuotas?
- Matysim. Beje, kur šiandien pietaujam? Berods, jau dvylikta valanda, ar ne?

*

Vyrukas reanimacijos palatoje atmerkė akis. Viskas aplinkui suposi, siūbavo, plaukė. Praėjo geras pusvalandis, kol jis pajuto savo kūną, mintis, ir susivokė, kur esąs. Nedidelė, švari ir šviesi patalpa, balti jo lovos patalai, kažkur į kairę nuo jo kažkas ritmingai pypsėjo, vaistų kvapas. Ligoninės palata, ne kitaip. Vyrukas pajudino skausmingai tvinksinčią galvą, palietė ją dešine ranka. Tada pajuto, kad kairė jo ranka pritvirtinta prie lovos, o visas kairysis šonas ir petys nejudrūs, kažkokie nenormalūs. Jis pabandė atsisėsti, bet tik sudejavo ir susmuko. Skausmui po truputį slopstant, jam gimė pirmoji baiminga mintis: „Kas čia dabar....? “