Gyventi rudeniu

    ***
  Kartais atrodo, jog gyveni vien rudeniu. Dar anksti ryte, kai miegi, girdi kai lapai palieka medžius ir tyliai, tyliai be raudos ir jokio skausmo širdyse paliečia vis labiau ir labiau šąlančią žemę. Atsistojus šalia lango, matai nepaprastą reginį, spalvotą vaivorykštę susiformavusią ant žemės. Pirmą kartą akys išvydo tokį grožį. Paukščiai po truputį palieka mus, išskrenda ten, kur šilčiau. Ruduo vėlyvėja. Pradeda kilti vėjas, tikras šelmis dar mažiems lapų vaikams, jie kyla ir leidžias, sukasi ratu taip greit, jog kartais atrodo, kad lapai sąjungoje su vėju bando imituoti viesulą, jie sukas, kyla ir leidžias, tik lapai senoliai šiek tiek susiraukę šnabždasi, šnara ir burba, nepatinka jiems linksmi vaikų žaidimai, nes senieji trokšta tylos ir ramybės.
  Išaušus rytui lėtai atsislinko užuolaidos, padriki lapai nebesimėtė kieme. Juos kažkoks senukas sušlavė į vieną krūvą ir uždengė maišu. Ramiai įsijautus į vėjo ošimą, įsiklausius į širdies plakimą, kažkur pamažu lyg iš kokios miglos ėmė sklisti balsai. Tai buvo lapų paskutiniai atodūsiai, jie jautės it žuvys tinkluose ir po truputį nujautė artėjančią pabaigą.
    ***
Dienos slinko, atėjo žiema, prabėgo vasara... Atsikeliu ryte, pažiūriu pro langą, žemė padengta margaspalviais lapais, ech, kaip gera gyventi rudeniu.