***

drebančiom rankom
per gyvenimo pilnatį
iš laimės numirti
galėčiau
kada vaidilos ateina
su muzika
drebančiais
pirštais per gyvenimą
be kaukės
be rūpesčių nelauktų
bristi laukais
pelkėm ir nieko
nebijoti
kvatotis iš nieko
bėgt paukščių takais
paslėptais
bandyt prisimint
dangų ir saulę
medžių viršūnėj kabantį
paukštį bežadį
be žodžių kalbėt

medžių šakos
vaisingos be galo
ir oras vaiskus
kiek tik gali
pajaust viltį bekvapę
suprast draugą
vaiką

ir meta viską nustebęs
juk tai beprasmybė
ir viskas, kas sukas
sustoja ir mirksta
niekieno žemėj
pabyra ir renkas
iš naujo, kur eit

aš buvęs tenai
nematęs grožybių
bet žinau, kas ateis
mąstau, galbūt
spjaunu į viską
ir bėgu tolyn
nematau
kur bėgu