Tai galvoje.
Tie prisiminimai yra tavyje.
kaskart, kai pagalvoji lyg
atverti uždraustą knygą
užpildytą žodžių, savų emocijų,
ašarų, besisukančių ratu.
Vartai ją ir kraujuoji.
kai užverti, nesupranti, kodėl ją iš vis priglaudei,
bet naują dieną pradedi su ja -
jos glėbyje.
Tai lyg labirintas -
vaikščioji po tas pačias vietas,
sklandai apdegusiuose lapuose
ir vėl kraujuoji
kraujuoji
nuolatos.
Ta knyga visada guli ant tavo rašomojo stalo
atversta.
Norom - nenorom žvilgteli į ją
ir vėl įninki skaityti.
Skaitai ir tau gera.
Gilinies į visus nekontrastiškus žodžius.
Prisiminimai ir vėl atgyja
kai trumpam atsitrauki,
tau pradeda skaudėti.
nori ja sudegint, užrakinti skrynioje ir
raktą paskandinti jūroje,
bet negali, ji tau per sunki -
sunku ją pakelti, išmest iš savęs,
nes tau gera, kai ji šalia, kai leidžia prisimint,
kokia buvai laiminga.
tau gera net tada, kai skauda,
nors galėtų neskaudėti.
Galėtum ją įmest į laužą ir sudegint prisiminimus,
o pelenus išbarstyti vėjyje
ir pradėti rašyti iš naujo
nesuterštą knygą,
skirtą laimei laistyti, o ne neapykantai
auginti.
Kada nors.
Tikrai kada nors.
išmesi, kad ir kokia ji bus sunki,
kad ir kokie puslapiai aštrūs.
Išmesi ją, paskandinsi kieno kito viduje,
perduosi jos pagrindiniam herojui
ir išsisklaidys knygos dvasia tavo pasąmonėje.
Tu jau būsi laisva
amžinai.
Iki naujos knygos kūrimo.
Bet tai nebebus blogai.