Dievo pavydas

Aš laimingas, kad numirti galiu.
Aš laimingas, kad šiandien gyvenu.
Man pavydi netgi dievai,
Kad man liko gyvent neilgai.

Ir vaivorykštė, į kurią aš žiūriu,
Ir tas paukštis, kurs skrenda pro ją.
Gražu tai, ką žvilgsnį sutinku,
Nes galbūt paskutinį kartą regiu.

Esu čia ir žingsnį žengiu,
Atgal grįžti jau negaliu.
Būtent to mums pavydi dievai.
Nes jie yra visur, kur esi ar buvai.

Koks gimiau, toks esu.
Ir grožio keist neketinu,
Nes ši išvaizda tik mano.
Dievuli brangus, kokia Tavo?