Ramuma

Cigaretė rankoj smilksta,
protą glaudžia ramybė lengva,
pažiūrėjus pro langą šį pilką,
atsiranda širdy ramuma.

Vėjas puošia rudenį šaltą,
man gražu, nes jau lyja lietus,
atiduok man apsiaustą, tik baltą,
palydėk pakeliui į namus...

Atiduoti nieko nemoku,
gal paimti mėgstu labiau,
juk nebaudžia Dievas už protą,
o už nuodemes galbūt daugiau.

Lyg nustojo, dangus pragiedrėjo,
širdis rymo kaip niekad tuščia,
kartais nekenčiu vis pasaulio šio pilko,
o rankoj - cigaretė tuščia...