Ironija su sarkazmo prieskoniu

Turbūt visą gyvenimą, kiek tik save prisimenu, svajojau gyventi be ironijos ir sarkazmo. Jo buvo pilna visur. Jis lyg tvyrojo ore, jį įkvėpdavau kiekvieną kartą su deguonimi, taip įsisavindama ne tik gyvybei būtiną medžiagą, bet ir šį visiems pažįstama paniekos reiškimą. Atrodo, kodėl gi aš jo neatsisakiau, nemečiau taip, kaip mylimieji meta vienas kitą, nenusikračiau taip, kaip katė nusikrato prilipusį lapą. Ogi atsakymas labai paprastas: tas cinizmas jau buvo įsiskverbęs į mano odą, nes visi aplinkui jį turėjo. Tiek mano šeima, tiek draugai, gal netgi visai nepažįstami žmonės, su kuriais teko bendrauti. Visų jų žodžiuose buvo galima pajausti lyg varpelio dzingtelėjimą ironiją, kuri kaskart paliečiama
suskambėdavo.
Manau, kad iš pradžių tai pasireiškė šeimoje, kur tik man gimus tėvai išliko tokie pat sarkastiški kokie turbūt ir atėjo į šį pasaulį. Komentarų man netrūkdavo, kai nugriūdavau, kai leptelėdavau ką nors netinkamo, arba tiesiog kai paeidavau ten, kur jų manymu neturėjau nė kojos dėti. Kadangi buvau vaikas, negalėjau atsikirsti atgal, kaip darau dabar, o gal tiesiog tada dar nebuvau pakankamai išgirdus įvairių posakių, kad atsakyčiau tokiu pat išmoningu teiginiu. Tokie mano tėvų “patarimai” ikyrėdavo iki gyvo kaulo ir augdama supratau, kad manyje brendo kažkoks lyg ir gėdos jausmas. Dažnai neturėdama ką atsakyti tiesiog pradėdavau raudonuoti ir nueidavau kur nors į kampą, kad tik niekas manęs daugiau neužkalbintų… Toks mano elgesys visiems suaugusiems labai padėdavo depresijos laikotarpiu, kai tai sukeldavo jiems nenumaldomą juoką. Nekenčiu jų už tai ir dabar.
Paauglystėje atsirado daug daugiau problemų nei tėvų ar jų draugų pajuokos. Patekau į tokią mokyklą, kurioje būdamas bent kažkiek kitoks buvai išjuoktas, pajuoktas ir amžinai užkabindamas. Geriausiu atveju, žinoma, buvai paliktas vienas. Aš nesistengiau bendrauti su visais, nelabai man rūpėjo tos jų pajuokos. Tačiau, kad ir kaip keista bebūtų, susiradau draugų, kurie, deja, buvo išsiugdę tą patį sarkazmą, kokį buvau girdėjusi augdama su tėvais. Ne taip pasikreipsi, ne taip pasakysi, ne taip apsirengsi – iškart kliūsi į akis, iškart išgirsi gal ir nevisada jaukių komentarų. Teko prie to priprasti. Tik kas blogiausia šituose santykiuose buvo tai, kad aš pati perraugau į tokią pat ironišką būtybę kuria iki šiol norėčiau atsikratyti. Pradėdavau kalbinti visus, kurie man atrodydavo netinkami, pati priminiau savo draugų klaidas. Nežinau kodėl, bet man tiesiog išsprūsdavo dauguma žodžių, kurių net niekada nebūčiau pagalvojus, kad mokėsiu.
Laikui bėgant, dariausi vis labiau sarkastiška…