Rašyk
Eilės (73313)
Fantastika (2191)
Esė (1496)
Proza (10348)
Vaikams (2513)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Simonas – Adrianos vyras. 
Kristijonas – Adrianos meilužis, Simono pusbrolis.
Adriana – Simono žmona.
Kristina – Adrianos sesuo.
Siuzana – tarnaitė, Kristijono slapta draugė.
Margarita – Adrianos ir Simono dukra.





I veiksmas.

(Veiksmas vyksta, didelėje, erdvioje svetainėje. Scenos gilumoje – durys į lauką.)

(Į sceną įeina Adriana, tempdama lagaminą. Jai iš paskos atbėga įpykusi Siuzana)

ADRIANA: Kaip puiku, kad Simonas turi tokią “padorią” tarnaitę.

SIUZANA: Kaip šaunu, kad Simonas turi tokią “ištikimą” žmoną.

ADRIANA: Nutilk!

SIUZANA: O ką, sakysi netiesa?

(Įeina Kristijonas, aiškiai nesupranta, kas vyksta)

KRISTIJONAS: Kas per triukšmas? Siuzana, kur... (atsisuka ir vos nesusiduria su Adriana) A, ir tu čia.

ADRIANA: Anoks čia triukšmas. Siuzana jau po kelių minučių jo nekels.

SIUZANA: Tiktai tau taip atrodo.

KRISTIJONAS: (bando įsiteikti Adrianai) Koks įžūlumas!

SIUZANA: O tu, niekšeli, irgi nuostabiai vaidini! Gal tau primint, ką čia veiki, kai Adrianos nebūna? O prie jos jau toks šventuolis...!

ADRIANA: Gana! Siuzana, nešdinkis lauk!

(Adriana sviedžia lagaminą tolyn. Siuzana greitai nubėga jo pasiimti ir išdidžiai išeina.)

KRISTIJONAS: Seniai taip reikėjo.

ADRIANA: O aš tave mylėjau...

KRISTIJONAS: Ką?

ADRIANA: Kiaulė! Dabar žinau, kad mylėjai ne mane, o mano pinigus!

KRISTIJONAS: Adriana, tu ištekėjusi moteris. Kokios gali būti kalbos apie meilę?

ADRIANA: Anksčiau mano santuoka tau netrukdė. Na, žinai... Tu ne tik kiaulė, bet dar ir nevisprotis! Vaidina jis dorovingą...

(Kristijonas stveria į glėbį Adrianą. Staiga pasigirsta trenksmai ir keiksmai. Įlekia Adrianos vyras.)

SIMONAS: Na ką, balandėliai... Štai jūsų lizdelis ir išardytas.

(Adriana greitai išsprūsta iš Kristijono glėbio)

KRISTIJONAS: Simonai, ir tu čia? Matai, aš kaip tik guodžiau tavo žmoną.

ADRIANA: Taip, jis mane guodė!

SIMONAS: Ką čia kalbat?

ADRIANA: (verksmingu balsu) Man Siuzana prisipažino, kad ji buvo tavo meilužė! Štai dėl ko ją išvariau!

SIMONAS: Komedija. Einu ieškoti Siuzanos. Neleisiu, jog dėl kažkokio nieko išvarytum tarnus!

ADRIANA: Bėk, bėk. Gal dar... Ak, tiek to.

(Simonas išeina)

KRISTIJONAS: Vos neįkliuvom.

ADRIANA: Netiki, netiki tas benkartas mumis.

KRISTIJONAS: Nesijaudink, pats mačiau. Būtų jo valia, tikrai mūsų gyvų
nebebūtų.

ADRIANA: Aš bijau, Kristijonai... Mums tai geruoju nesibaigs. Nujaučiu.

(Kristijonas uždeda ranką Adrianai ant peties)

KRISTIJONAS: Nebijok, mieloji... Viskas bus gerai. Pamatysi.

ADRIANA: (pašaipiai) Ačiū, nuraminai. Jis nenurims, kol mūsų nesugaus. Antrąkart jis tavimi nepatikės... Ir velniai žino, kas jam šaus į galvą. O be to, jam tikriausiai išpliurpė toji Siuzana.

KRISTIJONAS: Ir kodėl jis turėtų mus užtikti?

ADRIANA: Tu teisus... Ką aš čia kalbu... (nusijuokia) Niekas mūsų nesustabdys, net ir Simonas. Be to, juk greitai rasime būdą, kaip juo nusikratyti.

KRISTIJONAS: Štai kokią klastūnę aš pamilau... (Abu juokiasi)

ADRIANA: Kad jau čia atėjai, tai gal ko nors išgersi?

KRISTIJONAS: Būtų ne pro šalį.

ADRIANA: Palauk, tuoj atnešiu. (išeina)

KRISTIJONAS: Puiku. Adriana greit pašalins Simoną, o aš... O aš po to atsikratysiu Adriana. Visgi aš genialus!

(Pasigirsta garsus klyktelėjimas)

KRISTIJONAS: Adriana, ar tai tu? (pribėga prie virtuvės durų) Die... Dieve tu mano... Ji – negyva. Žmonės! Policiją kvieskit!

(Įeina Simonas)

SIMONAS: ... Verkia vargšelė susikrimtusi, jog darbo neteko... (išgirsta Kristijono šauksmus) Policija? Kam tau ji?

KRISTIJONAS: Kvaily, ar nematai, jog tavo žmona guli negyva?

SIMONAS: Ką??? Palauk, tuoj atvesiu policiją.

(Simonas persigandęs išbėga)

KRISTIJONAS: Tragedija. Visi mano planai žlugo! Gerai Siuzana sakė, nereikėjo man su Adriana prasidėti.

(Lėtu žingsniu, išdidžiai įeina policininkas. Jam iš paskos žingsniuoja pasimetęs Simonas)

POLICININKAS: Ar čia buvo nužudyta moteris?

KRISTIJONAS: Taip, čia.

POLICININKAS: Būtų malonu, kad sukviestumėte visus šeimos narius ir tarnus.

SIMONAS: Tučtuojau. Margarita! Siuzana! Kristina!

(Po kelių minučių ateina visos trys)

KRISTIJONAS: Siuzana ir vėl čia sugrįžo?!

POLICININKAS: Būkite malonūs ir sėskite.

(Policininkas mosteli į kelias kėdes. Visi atsisėda, tik Kristijonas lieka stovėti ir nusigręžia nuo policininko)

POLICININKAS: Paklausiu tiesiai šviesiai – kuriam iš jūsų nužudytosios mirtis būtų buvusi naudingiausia?

VISI CHORU: Tikriausiai man.

POLICININKAS: (nustemba) Kaip tai? Jums visiems? Būtų įdomu išgirsti kodėl.

SIMONAS: Tikriausiai todėl, jog šiandien užtikau ją su meilužiu. (Klastingai žiūri į Kristijoną)

SIUZANA: Tikriausiai todėl, kad visada norėjau užimti jos vietą, būti namų ponia.

KRISTINA: Todėl, kad visada jos nekenčiau.

MARGARITA: Todėl, kad po mirties jos turtas būtų atitekęs man.

(Po to – trumputė tyla)

POLICININKAS: Pone, kodėl jūs tylit?

KRISTIJONAS: (atsisuka) Į mane kreipiatės?

POLICININKAS: Taip, į ką daugiau?

KRISTIJONAS: Aš buvau jos meilužis. Tikriausiai todėl?

POLICININKAS: Ne visai jus suprantu, pone.

SIMONAS: Nėr ko čia nesuprasti. Didžiausią dalį turto testamente Adriana užrašė jam.

KRISTIJONAS: O tu iš kur žinai?

SIUZANA: Visi girdėjom. Reikėjo vakar tyliau kalbėtis. Nenustebčiau, jeigu jūsų rietenas būtų išgirdę kaimynai.

POLICININKAS: Pagrindiniai įtariamieji yra keturi – panelė Margarita, ponas Simonas, panelė Siuzana ir ponas Kristijonas. Kol kas aišku tik tiek.

KRISTIJONAS: Nesąmonė! Aš juk buvau štai šitoj vietoj, kai išgirdau jos klyksmą.

(Simonas džiugiai nusiviepia)

SIMONAS: Galim skirstytis kas sau – nusikaltėlis išaiškintas.

KRISTIJONAS: Ką čia nusišneki, kvaily?

SIMONAS: Juk svariausias motyvas – didelė dalis turto būtų atitekę tau. Bet tik po Adriana mirties. Argi gali būti kitas motyvas?

KRISTIJONAS: Tavo dukrai irgi būtų atitekusi dalis turto. Bet aš jos nekaltinu. O tai gal tu čia nagus pakišai, a? Motyvas irgi svarus – kerštas. Juk užtikai Adrianą su manim. Iš žvilgsnio mačiau, jog progai pasitaikius mane nudėsi. Nors pats linksminaisi su tarnaite!..

POLICININKAS: Pone Kristijonai...

KRISTIJONAS: (pertraukia policininką) Todėl neturi teisės man moralizuoti!

SIMONAS: Policininke, areštuokit jį! Jis išprotėjęs...

KRISTIJONAS: Vienintelis pamišėlis čia esi tu!

SIMONAS: Aš? Jis kliedi!

MARGARITA: Gana, liaukitės! Užtenka ir mamos nužudymo, dar jūs čia pjaunatės lyg katės!

(Margarita atsistoja ir išeina)

KRISTIJONAS: Duokit kokį ginklą ir manęs čia greit neliks!

SIUZANA: Taip! Išsižudykime visi, ir bus šventė, po paraliais!

(Atsistoja ir nueina priešingon pusėn nei Margarita)

SIMONAS: Aklas pavydas galėjo tave pastūmėti ne tik į Adrianos, bet ir į mano žmogžudystę...

KRISTIJONAS: Taip! Būtent! Adriana ir aš planavom, kaip tavęs atsikratyti!

POLICININKAS: Nekreipkit dėmesio. Ponui šokas, turėtų greit atsigauti.

SIMONAS: Joks jam šokas! Jam tiesiog atsibodo visus kėslus laikyti paslaptyje. Ponas policininke, ar galima eiti?

POLICININKAS: Žinoma, žinoma... Ir aš mielai dingsiu... Tai yra, eisiu... Tačiau pirma apklausiu įtariamuosius.

(Simonas ir policininkas pakyla nuo kėdžių ir išeina pro duris)

KRISTIJONAS: (išsigandęs) Siuzana! Jis apklaus Siuzaną! Žinau, kaip ji bijo tokių dalykų, todėl beregint viską išpliurps. Apie visus mūsų planus... (Nevilties kupinu balsu) Siuzana!!

(Įbėga perbalusi Siuzana. Jos akys sklidinos ašarų. Vos pamačiusi Kristijoną pribėga ir jį apkabina.)

SIUZANA: Jie manęs klausinėjo apie tave...

KRISTIJONAS: Ir ką tu jiems atsakei?

SIUZANA: Nežinau, iš to siaubo neprisimenu! Bet kiek supratau iš jo kalbų... Tu esi pagrindinis įtariamasis!

KRISTIJONAS: Tik šito man ir trūko! (Ištrūksta iš Siuzanos glėbio) Pagrindinis įtariamasis... Negana to, kad Adriana nužudyta, tai aš dar kaltinamas jos nužudymu!

SIUZANA: (susiraukia) Sakyk, o tu Adrianą mylėjai, ar tik apsimetinėjai?

KRISTIJONAS: (nustemba) Ne! Gal! (Tyliai) Taip...

SIUZANA: (supykusi) Na tu ir kiaulė! Aš jį dangsčiau, prieš policiją užstojau, o jis...

KRISTIJONAS: (Mindžikuoja po sceną, tačiau po Siuzanos žodžių sustingsta) Ką pasakei? Mane dangstei?

SIUZANA: Taip! Lyg niekas nesuprato, jog tai tavo darbas! Argi ne keista – Adriana nužudoma, o tu lyg tyčia sėdi gretimame kambaryje, kaip pats sakai! Netikiu nė vienu tavo žodžiu!

KRISTIJONAS: Ak, mane tu dangstei... Tai aš tave dangsčiau kvaiša tu... Manai, nesupratau, jog po viso to, kas atsitiko tarp jūsų, nemėginsi įvykdyti kokios kvailystės, kad atkeršytum Adrianai?

SIUZANA: Palauk. Čia kažkas ne taip!

KRISTIJONAS: Pats matau, nė tavo žodžių nebereikia.

SIUZANA: Jeigu aš Adrianos nežudžiau, tu irgi, Margarita pernelyg jautrios psichikos, kad tą padarytų... Tada įtariamieji yra du.

KRISTIJONAS: Simonas ir Kristina?! Nesąmonė. Kam Simonui žudyti savo žmoną?

SIUZANA: Juk pats sakei – kerštas. Adriana buvo jam neištikima.

KRISTIJONAS: Taip, bet...

SIUZANA: Nepertrauk. (Tyliau) Tačiau vakar visa svetainė skardėjo nuo tavo ir Adriana riksmų. Sakė, jog dėl tavęs ji nepaliko nė cento Kristinai ir Simonui. Kristinai pinigų tikrai nereikia. O štai Simonas – visai kas kita. Jam nepakenktų pora tūkstantėlių banko sąskaitoj. Ir Simonas, baisiausiai įniršęs dėl Adrianos išsireiškimo, ją nužudė!

KRISTIJONAS: Na, tavo išvada visai logiška. Bet, kodėl jis jos nenužudė vakar vakare, kai visi miegojo?

SIUZANA: Nežinau, tačiau juk sakei, jog išgirdai Adrianos riksmą. Jeigu ji būtų taip suspigusi naktį, visi būtų sulėkę į nusikaltimo vietą. O Simonas negalėtų pabėgti! Supranti?

(Įeina Kristina)

KRISTINA: Kurpiat nuosavą nusikaltimo versiją? Ar derinat parodymus, jog policija nesuuostų, kad jūsų porelė nužudė mano seserį?

SIUZANA: Ką čia šneki? Visai smegenėlės išsiderino?

KRISTINA: Aš ne kvaila! Slapstotės abu, kai visi stengiasi laikytis išvien, tyliai šnibždatės...

KRISTIJONAS: Šiuose namuose tyliai kalbėtis jau nebegalima?

KRISTINA: Tylėk. Juk tu esi “įtariamasis numeris pirmas” (Juokiasi) O štai aš... Likau be kaltės šešėlio.

SIUZANA: Ar čia buvo prisipažinimas?

KRISTIJONAS: Gana tų paikysčių! Siuzana, eime! (Trūkteli ją už rankos.)

KRISTINA: Eik vienas, man reikia šnektelt su tėvo meiluže.

(Kristijonas sumišęs pasišalina)

SIUZANA: Nesuprantu, ko tu nori?

KRISTINA: (pašaipiai) Prisipažinimo!

SIUZANA: (stengiasi išlikti rami) Aš tavo sesers nežudžiau...

KRISTINA: O man ir nesvarbu, ar tu ją žudei, ar ne. Kad ir kas tai padarė, matyt, žinojo, jog ji to verta. Tačiau nenorėjau šnekėtis prie Kristijono, todėl sukėliau šį spektaklėlį.

SIUZANA: Kodėl nenorėjai prie jo šnekėtis?

KRISTINA: Aš juo nepasitikiu. O štai mes turime reikalėlį.

SIUZANA: Kas tai per reikalas?

KRISTINA: Ketinu nusikaltimu apkaltinti Simoną.

SIUZANA: (šypteli) Nereikia jo nė apkaltinti. Jis juk ir yra žmogžudys.

KRISTINA: Tu tuo tikra?

SIUZANA: Kristina, aš nesu tuo tikra. Aš tuo įsitikinusi.

KRISTINA: Gudri lapė, gudri... Galbūt su Kristijonu jau tarėtės, kaip įkišti Simoną į kalėjimą?

SIUZANA: Ne... Planavome juo nusikratyti kitokiu būdu.

KRISTINA: Vadinasi tai, ko prišnekėjo Kristijonas, tiesa? Jūs norite jį nužudyti?

(Įeina perpykęs Kristijonas)

KRISTIJONAS: Taip, tiesa. (Atsisuka į Siuzaną) Turime iš čia dingti. Ir kuo greičiau, tuo mums geriau!

SIUZANA: Kodėl?

KRISTIJONAS: Nes Simonas ir Margarita ką tik liudijo prieš mus! Jei ir Kristina prasižios, mums galas!

(Patenkintas ir išsišiepęs įeina Simonas)

SIMONAS: Kaip greitai keiti draugužes, pusbroliuk.

KRISTIJONAS: Nejaugi? Tu taip pat. Iš pradžių Adriana, po to Kristina. Galiausiai - Siuzana!

SIMONAS: Gal išvardinti tavąsias? Adriana, Margarita, Kristina, Siuzana... Galėčiau vardyti ir vardyti...

KRISTINA ir SIUZANA: Margarita?!

SIMONAS: O taip... Mano brangioji duktė!

SIUZANA: (Kristijonui) Ištvirkėlis!

KRISTIJONAS: (pasimetęs) Melas! Fantazuoji! Smegenys ataušo!

KRISTINA: Ir dar užvakar jis dievagojosi, kad myli tik mane! Na nieko sau!

SIUZANA: (kandžiai) Turiu nuvilti, o gal pradžiuginti – tau dievagojosi, kad myli. Man kartodavo, kad mylės visą gyvenimą... O po to lėkdavo pas Adrianą, mat pats prisipažino, kad mylėjo tik ją!

KRISTIJONAS: Irgi melas! O tu brangioji Siuzana irgi puiki melagė! Bučiuodavai mane, o kai aš išeidavau, pas ką lėkdavai? Pas Simoną!

SIMONAS: (piktai) O Dieve... Ir vėl iš naujo! Ar kada nors baigsit savo meilės trikampius?

SIUZANA, KRISTIJONAS ir KRISTINA: Ne!

(Įeina Margarita. Atrodo susikrimtusi)

MARGARITA: (tyliai) Kristijonai, galime pasikalbėti?

KRISTINA: Galite. Mes jau išeiname ar ne?

SIMONAS: Taip, žinoma...

/Kristina, Simonas ir Siuzana išeina/

MARGARITA: Net nežinau nuo ko pradėti... Kristijonai, tu esi žmogus, kuriuo labiausiai pasitikiu iš šitų namų...

KRISTIJONAS: Margarita, nepradėk. Ir be tavęs pilna bėdų.

MARGARITA: Ne, paklausyk! Ir prašau, jei gali, labai manęs nesmerk. Tai aš... Aš nužudžiau mamą.

KRISTIJONAS: Tu?!

MARGARITA: Aš... Pavydėjau, kad daugiau laiko skirdavai ne man, o mamai... Protas buvo lyg aptemęs, ir aš...

KRISTIJONAS: Ir tu ją nužudei?

MARGARITA: (sukūkčioja) Taip!

KRISTIJONAS: Tiesiog komedija! Tu nori pasakyti, kad nužudei savo mamą? Ir nori, kad aš tuo patikėčiau? (nusikvatoja) (tyliai) Dieve, ir kur ritasi šis pasaulis...

MARGARITA: Tu manim netiki? Galiu tai įrodyti! Nesu kvaila!

KRISTIJONAS: Ne, tu negali to įrodyti!

MARGARITA: Manai?

KRISTIJONAS: Žinau! Nes kelios sekundės prieš pasigirstant Adrianos riksmui, aiškiai girdėjau tavo ir Kristinos balsus viršuje! O be to, jei jau taip sąžiningai prisipažinai man, tai kodėl liudijai prieš mane ir Siuzaną?

(Margarita nieko nebesako ir tyliai išeina)

KRISTIJONAS: Komedija! Stebiuosi... Nežinojau, kad Margarita taip puikiai sugeba vaidinti! (Atsisėda ant kėdės)

(Staiga pasigirsta balsai)

SIMONAS (balsas): Ar tu pablūdai, Margarita? Lipk žemėn!

KRISTINA (balsas): Nekvailiok! Lipk žemėn, kol neužsimušei!

MARGARITA (balsas): Aš ne kvailė! Matau, kad niekas manimi netiki!

SIMONAS (balsas): Kuo netiki?

MARGARITA (balsas): Tėti, aš nužudžiau mamą!

(trumpa tyla.)

KRISTINA (balsas): Aš ją laikau, Simonai!

MARGARITA (balsas): Paleiskit mane!

(Kristijonas persimainęs klausosi garsų, tačiau nieko nebesigirdi)

(įeina policininkas)

POLICININKAS: Pone, jūs privalote duoti parodymus.

KRISTIJONAS: Gal užteks tų spektaklių, ką? Ir taip prasti reikalai, dar jie čia su savo popiergaliais lenda...

POLICININKAS: Aš nieko negaliu padaryti, toks mano darbas.

KRISTIJONAS: (susinervina) Susikiškite tą savo darbą sau į... (bando susitvardyti) Tiek to... Ką jūs norite sužinoti?

POLICININKAS: Apie Margaritą, pono Simono dukterį.

KRISTIJONAS: O kas jai negerai?

POLICININKAS: Matote, ji ką tik mėgino žudytis! (bando išspausti šypseną, tačiau nelabai išeina)

KRISTIJONAS: Ne namai, o kažkoks durnynas! Viena nužudyta, kita ketina žudytis! Bet aš, aš čia prie ko?

POLICININKAS: Kiek supratome iš jos padrikų šnekų, jūs ja nepatikėjote...

KRISTIJONAS: O taip! Aš ja nepatikėjau, mat ji skelbėsi, esą nužudė savo motiną! Koks sveiko proto žmogus galėtų tuo patikėti? Gal Margarita ir itin jautrios psichikos, ką ne kartą įrodė, bet ji tikrai negalėjo nužudyti savo motinos!

POLICININKAS: Ir jūs tuo tvirtai įsitikinęs?

KRISTIJONAS: Kuo tvirčiausiai! O dabar, jeigu klausimų nebeturite, aš eisiu!

POLICININKAS: Aš irgi einu.

(Abu išeina)

II veiksmas.

(Kitos dienos ankstus rytas)

(Į sceną ateina Siuzana. Neramiai mindžikuoja, tarsi kažko lauktų)

SIUZANA: Galva neišneša! Ji bent apie tėvą pagalvojo? Vargšas Simonas! Prarado žmoną, o dabar vos dukra nenusižudė!

SIMONAS (balsas): Ir pasakyk Kristinai, kad ją pasaugotų! Bijau, jog ji ko nors panašaus neiškrėstų!

SIUZANA: Simonai!

(Į sceną ateina Simonas. Pavargęs, išblyškęs)

SIMONAS: Girdėjai, kas atsitiko?

SIUZANA: Girdėjau...

SIMONAS: Vis Kristijonas kaltas! Per jį mano žmona nužudyta, o dabar ir dukra...

SIUZANA: (pertraukia jį) Nekaltink jo... Aš jį pažįstu daugiau už tave ar tavo žmoną. Jis nieko panašaus padaryti negalėtų!

(Siuzana mato, kad Simonas ja netiki, tad palieka jį stovėti prie stalo, nueina į kitą scenos kraštą. Suneria rankas ant krūtinės ir tyliai stovi)

SIMONAS: Kad ir ką jūs visi sakytumėt, aš kaltinsiu tik jį!

SIUZANA: (nežiūrėdama į Simoną) Ir būsi neteisus!

SIMONAS: O ko tu čia kišiesi? Bene tavo šeimą aplankė bėdos?

SIUZANA: Ne mano. Bet neturi teisės jo kaltinti!

SIMONAS: O ko tu jį taip gini? Gal jis tave pamokė, ką sakyti? (klastingai) Kiek pinigų paklojo, kad tylėtum ir jį gintum? O gal nori pasakyti, kad gini jį savo malonumui?

SIUZANA: (atsisuka į Simoną su ašaromis akyse, atrodo, tuoj pravirks) Gana!

SIMONAS: Ne, negana! Meilės trikampiai, kvadratai ir apkritimai! Ir kas tų apskritimų centre? Kristijonas! Mano mielasis pusbrolėlis!

(įbėga nudžiugęs policininkas, rankose laiko kažkokius popierius)

POLICININKAS: Puikios naujienos! (Garsiai) Čionai visi!

(Visa “šeimyna” susirenka virtuvėje)

MARGARITA: Kas atsitiko, kodėl mus čia sukvietėt?

POLICININKAS: Išsiaiškinome kai ką apie nusikaltimą!

SIMONAS: (nudžiugęs) O, kaip gerai! Kalbėkite, kalbėkite, ponas policininke.

POLICININKAS: Jūsų žmona nebuvo nei pasmaugta, nei nušauta, nei mirė kitokia smurtine mirtimi.

SIUZANA: Šitai ir patys žinome. Bet kaip ji buvo nužudyta?

POLICININKAS: O... Štai šito mes dar nežinome. Bet užtat žinome, kas auką nužudė!

KRISTINA: Tai gal nebetampykite ir taip ištampytų mūsų nervų. Kalbėkite pagaliau!

POLICININKAS: (džiugiai) Gerbiamoji, išvada yra vienintelė ir kol kas neginčijama. Jūsų seserį nužudė jos vyras!

(Visi nustebę ir išsigandę atsisuka į Simoną. Tik vienintelis Kristijonas žiūri į Simoną su piktdžiuga veide)

SIMONAS: (nustebęs) Aš? Ką jūs čia... Ką jūs čia kalbat?! Niekados taip nepasielgčiau!

KRISTIJONAS: (pašaipiai) Bet pasielgei!

POLICININKAS: Pone Simonai, jūs areštuojamas už žmogžudystę. Prašau eiti paskui mane!

(Simonas bando prieštarauti, tačiau policininkas rankos mostu jį nutildo ir Simonas išeina paskui policininką)

KRISTIJONAS: Na, ačiū Dievui viskas išsisprendė. Galim kuo ramiausiai skirstytis.

KRISTINA: Ne. Čia kažkas ne taip. Kažko trūksta.

SIUZANA: Ko?

KRISTINA: Nežinau, nežinau...

MARGARITA: Kristina teisi. Ne visa tiesa išaiškėjusi...

KRISTIJONAS: Tačiau... Kas tada nužudė Adrianą?

SIUZANA: (atsistoja) Nežinau, bet greit išsiaiškinsim!

(visi išsiskirsto)

III veiksmas.

(Ankstus rytas. Siuzana sėdi prie pudelio kavos, kažko laukia)

(įeina Kristina)

KRISTINA: Ko reikia?

SIUZANA: (tyliai) Nors ir nuo aukščiausio bokšto nušoksiu, bet išsiaiškinsiu, kas nužudė Simono žmoną...

KRISTINA: Net neabejoju.

SIUZANA: Papasakok, kur buvai tą vakarą, kai buvo nužudyta Adriana.

KRISTINA: Buvau savo kambaryje, šnekėjau su Margarita. Nors ji ir tvirtina, jog ji nužudė Adrianą, tikrai negalėjo to padaryti. Kai išgirdau Kristijono, o po to Simono šauksmus, ji visąlaik buvo su manim.

SIUZANA: Tačiau tu galėjai ką nors pasamdyti šiam juodam darbui.

KRISTINA: (įpykusi) Klausyk, kai man reikia, aš savo darbus pasidarau pati!

SIUZANA: (kreivai nusišypso, tarsi netikėdama) Tačiau...

KRISTINA: (kaip reikalas įsiunta ir pertraukia Siuzaną) Juk pati tuo laiku dirbai mūsų namuose! Ar aš kalbėjausi su kuo nors telefonu? Ar buvau kažkur išėjusi? Pastarąją savaitę kojos iš namų nekėliau!

SIUZANA: Tiek to... Tu jokiu būdu negalėjai nužudyti Adrianos. Tu gal jos ir neapkentei, tačiau ne tiek, kad galėtum ją nužudyti...

(Kristina atsistoja ir išeina. Su ja prasilenkia Margarita. Siuzana net nepajuda, sėdi tarytum sustingusi)

MARGARITA: Norėjai pasišnekėti, Siuzana?

SIUZANA: Taip. Kur buvai, kai buvo nužudyta tavo mama?

MARGARITA: Buvau viršuje su Kristina. Neabejoju, kad ji tau tai minėjo.

SIUZANA: Viską kuo puikiausiai pameni?

MARGARITA: Taip, tikrai atsimenu.

SIUZANA: (atsidūsta) Ką gi... Eik. Pernelyg ilgai čia dirbau, kad suprasčiau, jog ne tu taip padarei. (Margarita atsistoja) Tačiau kodėl norėjai prisiimti kaltę?

MARGARITA: Nežinau... Dabar nė nežinau. Norėjau, kad viskas kuo greičiau baigtųsi.

(Margarita greitai išeina)

SIUZANA: Liko tik vienas žmogus... Tačiau argi jis galėjo?...

(Įeina Kristijonas. Jo žvilgsnis ramus, nors pavargęs. Nusivelka švarką ir nusviedžia jį ant stalo)

SIUZANA: (maldaujamai) Prašau, pasakyk, kad tai ne tu, Kristijonai...

KRISTIJONAS: Aš.

SIUZANA: (jos akyse tvenkiasi ašaros) Tu?

KRISTIJONAS: Aš. (iš Siuzanos rankų iškrenta puodelis)

SIUZANA: Bet... Kaip?

KRISTIJONAS: Nuodai.

SIUZANA: Nuo... Kas?

KRISTIJONAS: Nuodai, juk girdėjai.

SIUZANA: (Tyliai) Kodėl? Tu juk ne žudikas...

KRISTIJONAS: Ji grasino man, kad papasakos apie mus Simonui, Siuzana! Kas man beliko?

SIUZANA: O mes visi manėm, kad jeigu tu ją ir nužudei, tai tik dėl pinigų...

KRISTIJONAS: Ne, man pinigai nerūpi. Turiu jų daugiau negu man reikia. Nenorėjau, jog kiti sužinotų...

SIUZANA: (užsimerkia) Tikėjausi bet ko, tik ne šito... (Paslepia veidą delnuose) O Simonas dabar kalėjime.

KRISTIJONAS: Ir tikrai žinau, jog jis iš ten greitai neišeis.

SIUZANA: (pakelia galvą) Tu neketini jo išlaisvinti?

KRISTIJONAS: Ir pats sėsti į kalėjimą? Tikrai ne.

SIUZANA: Žudikas slankiojantis laisvėje... Kam tau toks likimas?

KRISTIJONAS: Nežinau. Bet į kalėjimą tikrai nesėsiu. (atsistoja) Iki pasimatymo, Siuzana!

SIUZANA: (tyliai) Ne, mes nebepasimatysime. Tikrai ne. Aš tuo pasirūpinsiu.

KRISTIJONAS: Šiaip ar taip... Su Dievu!

(Kristijonas pasiima numestą švarką ir lėtais žingsniais išeina. Su juo prasilenkia Margarita bei Kristina. Kurį laiką jos žiūri, kaip jis tolsta.)

KRISTINA: Viskas baigta, ar ne?

(Siuzana neatsako, tik užsidengusi veidą rankomis sukūkčioja)

MARGARITA: Nebeverk.

(Siuzana tyliai pakyla iš vietos iš vietos, išeina)

KRISTINA: Kokia musė jai įgėlė?

(Už scenos pasigirsta šūvis. Kristina ir Margarita atsisuka viena į kitą. Kristina prieina prie spintelės ir išsitraukia juodą staltiesę)

KRISTINA: Rytoj visi laikraščiai apie tai rašys.

MARGARITA: Apie ką?

KRISTINA: (tokiu balsu, lyg tai būtų savaime suprantama) Apie žmogžudystę ir dvi savižudybes, apie ką gi daugiau?

MARGARITA: Dvi?! (Kristina išskleidžia staltiesę, Margarita čiumpa du jos galus)

KRISTINA: Dvi. Nemanau, kad Kristijonas...

(Margarita ir Kristina užtiesia juodąją staltiesę ant stalo)

UŽDANGA
2008-04-17 13:52
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-02-24 22:27
Dovis_ Pa
Nice ;D Galėtų iįš tiesų suvaidinti.. Man patiko. Pritraukia kaip magnetas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-06-22 15:22
mks
mks
ir dar... netempk teip pabaigu... tos ramybes busenos reikia minimaliai...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-06-22 15:20
mks
mks
Amaising! :) Struktūra yra, bet dar reiketu sustiprinti. Konfliktas uzsibaigia gan per anksti ir kelia dirbtinumo jausma (Gal tai issisprestu, jei veikejai taip staigiai ir tiesiai neatakuotu vienas kito?) Ir labiausiai kliouvo, kad itampa kilo.... kilo... viskas nuostabu... ir... še tau! viskas sustojo ir toliau teka tiesiai... Bet darbas stiprus ir vertas pagyrimo :) Sweikiju su baisiai nuosirdziais linkejimais :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-05-15 23:09
atokvėpis
po truputį į mėgstamiausiu šią autorę įsitraukt noris. kiekvienas darbas savotiškas.
Gerbiu ;]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-04-29 21:04
siekla
visai nieko toks
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą