tėvas mokėjo
atleisti,
sodriai trinktelėdamas man
per pakaušį:
jei mušu, vadinasi myliu.
skausmingai, bet kur čia pyksi,
tyliai traukdavome karosus iš balos.
tuomet tėvas buvo
teisingas:
didžiuosius dėdavo keptuvėn,
mažuosius- per tvorą kaimynui:
dalytis yra gerumas.
kartą pasakė, kad
numirę visi eisim į pragarą.
stebėdavau jį šukuojantį ūsus,
kažką sau šnibždėjo, rodosi
meldės.