Vizija

Negirdimai, bet matomai aušta arbata. Sklaidosi jos kvapas ir šiluma. Su kiekvienu gurkšniu jaučiu jos gyvybę, saulės energiją, lietų, žemę, kurie išaugino arbatos žoleles. Tai viso pasaulio pojūtis.

Mano žingsniai buvo tylūs, bet greiti. Staiga pakilo vėjas ir iš medžio pavogė lapus, kurie nuskriejo į visas šalis. Po to atsisukusi pamačiau, kad tas medis visiškai plikas. O be to, juk pavasaris, lapai nebekrenta.
Vėjo ir lapų nebuvo. Tai tik mano mylimo rudens vizija.