Apie sapną...

Buvau tikai grįžusi po darbu. Visi namai kvepėjo jaukumu, mama kepė blynus... Šį vakarą supratau, kad pradėsiu rašyti. Greitai  kaip, astmos priepuolio istiktąjam prireikia purškalo.., sukimšau blyną  ir nutipenau prie kompiuterio. Išjungiau šviesą ir pradėjau atsargiai glostyti klavišus.. žodžiai skriejo pirmyn ir atgal, skrosdami tai griečiau, tai lėčiau mano minčių peroną. Pasileidau jų siūlomu maršrutu svajonių link...  Stovėjau ant pūkuoto  ir neįtikėtinai stabilaus debesies, kol staiga tolyje išvydau manęs link vaivorykštės bėgiais atskriejantį  krėslą. Aplink skubėjo besišypsančios žvaigždės, taip keistai kažką niūniuojančios sau panosėje, lyg kažkam dovanodamos lopšine prieš miegą, ir rodos visai nepastebinčios manęs. Pagaliau krėslas atskriejas iš vaivorykštės šalies sustojo šalia manęs ir supratau, kad tai bus mano kelionės pradžia. Pradžia link pokyčių, link esybės pažinties...
Bijojau aukščio, tad  sėdėjau užsimerkusi... Jaučiau kaip švelnūs it pavasarinio vėjelio pirštai glostė mano šviesias, palaidas garbanas... skruostais ritinėjosi šilti saulės spinduliai ir nosį kuteno gaivūs žiedlapių aromatai... Net nepajutau, kaip jau stebėjau sniego baltumo baladžių šokį danguje. Jie džiaugėsi vienas kitu kaip, besikalantys daigai išvydę saulės spindulius. Taip švelniai vos vos plunksnelės pūkeliu liesdami vienas kito, sparną... Ir aš jaučiausi kaip su sparnais, taip lengvai ir jaukiai skriedama vaivorykštės greitkeliu... Mes lenkėme švelnius debesų kalnelius, apšviestus rausvos saulės šviesos. Skriejome lydimi balandžių nuoširdumo ir  Dieviškumo.
Bet staiga sustojome ties aukščiausia vaivorykštės vieta, kuri buvo tarsi trapaus smėlio kopa, nuo kurios jaukiai ir šiltai galima būtų stebėti saulėlydi. Nė nepajutau kaip sėdėjau, ant jos krašto ir tabalavau kojomis į apačioje esančią  jūrą. Nepaprastą  jūrą... Tai buvo dviejų žmonių jūra, apšviesta saulės jaukumo ir  išdabinta krykštaujančių laisve žuvėdrų jūra.  Jos krantus skalavo nuoširdumas ir pagarba, karts nuo karto švelniai išplaudama susikaupusius dumblius ir akmenis, kad vanduo taptų dar švaresnis ir skaidresnis. Tai buvo jūra kurioje maudėsi nuogos sielos – nuoširdumas. Čia nebuvo vietos netikrumui ir purvinu kirų klyksmui. Čia buvo sielos namai, kur norisi pabūti dar ir dar...
Vakarais čia ugnies šokius šoko laužai, tokie karšti ir laisvi kaip jų meilė. Net pati nakties galybė čia buvo švelni ir maloninga – it savo kūdikiu besirūpinanti švelni motinos ranka. Čia žvaigždės rodės ranka pasiekiamos – tos pačios kurios  besišypsančios kažką niūniavo sau panosėje ten perone... Ir dabar supratau kodėl jos buvo tokios nuoširdžiai rūpestingos savo dainoms. Jų glėbyje miegojo meilė...