įmanoma - poezija; įmanoma - sapnas; fiziškai - gal galima saulę susprogdinti, nu mėnulį tai tikrai;
poezija - tapyba, čia; rasos pojūtis žvaigždėms brėkštant - ranka drėgmę nuo žolės nubraukti;
ačiū; lūpos bučiavo vėją - ar vėjas lūpas - koks skirtumas - tada dega kai raudonos raudonos. kai eini prieš vėją, nu o jam negana, jis ne lūpas myli, o akis - skvarbus;
:D
ačiū;
gražus. sukurta savotiška atmosfera. man šis eilėraštis gamtiškas, juntamas susiliejimas su būtimi (lūpos degė vėją), žmogus kaip gamtos, visatos dalis. antrasis - egzistencinis. lakštingala, ajeras, žvaigždės - žmogaus tarsi nėra, jis pranykęs, susiliejęs su visata. o tas belaukiant duoda tokį amžino laukimo, nežinios, ieškojimo įspūdį. norisi nubraukti žvaigždes, nors tai neįmanoma, kaip neįmanoma įminti visatos mįslės...
Sunkus vaikas
taip nebūna...
2008-04-14 08:22
___________________________________
PTIEŠ VĖJĄ...
*
be paliovos bučiavo lūpos -
degė žvarbų vėją
o jis
vis taikė pro siaurus vokų plyšius
paglamonėt akis
BELAUKIANT, PRIE EŽERO, PRIEVOJ PRISĖDUS, BIRŽELIO GALE KALĖDŲ.
*
lakštingala. virš ajero viršūnės
brėkšta žvaigždės, kad noris jas ranka nubraukt.
tavęs belaukiant.
____________________________________________________
o taip fantastika - nebūna? tada taip, bet bus proza:
laukas plynas ir plikšala, o vėjas žvarbus žvarbus iš vien, nesustoja ūžti į veidą; lūpos suskeldėja dega, sausos, akys primerktos, vos kelias matyti, jokios užuovėjos - plikšala. dar žingsnis kitas, o ten jau medžiai, o ten jau kaimas.
galėjau autobusu, bet vis tik lengviau prieš,
vėją nors akys ašaroja, kelias pro plyšius tik, skruostai nugairinti, ir veidas kaip medinis, nebe-mimikuoja, bet vis lengviau, nei šiltame autobuse, su kaimiečiais važiuoti.
"benkartas, benkartas," - atsibodo. prieš vėją, plikšaloje šilčiau. ką ten šilčiau, saldainiukai, nei autobusu su kaimiečiais...[/i]
(nu ne fantastika?) o gali eiti ir kokia, gal kunigėlio meilužė,
vaikelį pasigimdžius,
o gal lezbietė, ir visas kaimas sužinojo, tą baisią baisią paslaptį.
ne vakarai gi.(net Vilniuje netradicinės seksualinės orientacijos
demonstracija, buvo uždrausta, nors 21a. sostinė, o čia kaimas...)
----- bet juk ne proza - čia poezija; treumpažanriai. nu nebūna tai nebūna.
:D
kartą mačiau iš kamino, mėnulis patekėjo, buvo pusė jo ant kamino, o paskui išlindo, jau šonan visas - žinai
iš kamino ir nepaišinas, keista, pečiais patraukiau, ir kaip taip galėjo atsitikti. teisybė, kol jis rioglinosi iš kamino buvo gelsvesti, o paskui jau toks mažas pasidarė, baltas baltas bet paišinas nebuvo, o iš kamino. taip buvo.
_______________________
ačiū, kad skaitote.
O; geguzyte, cia tipo paskenduolė, zynai, ji (ta belaukianti...) ruosias pries vėją eiti; belaukiant vaikelio, apmąsto, kas tai bus per ėjimas, bet ji ne Veronika, nesiskandins, pavadins vaikelį Jisviu;
na, o tas pirmas (trumpazanris) tai fiziskai ėjimas pries vėją vasario mėnesį, o gal ir kitą kokį zvarbų, bet ziemą; (tipo pas Liūdną Vasarį eina prie vėją)
:D
jis į geguzines nevaiksciojo, (tai gi kunigas) ir tų geguzinių vasario mėnesį nebūdavo; jos tik kai silta; o stai jau kai silta tais jau Zynai geguzyte, ji guli ant zolės rasotos, lakstingala suokia, vakaras toks kvepiantis, ir mato tokiu kampu, kad zvaigzdės virs ajaro jau ziebiasi; nors delnu brauk;
tokia ramybė, rasa rasa, delnai net rasoti, ir mąsto ji apie ateitį, kuri bus - gyvenimas pries vėją, belaukiant eiti pries vėją - zinai kaip baisiai jai bus; kunigas isrisimo neduos, kaimas akmeninmis uzmėtys - o vaikeliui, nai nai, sunkiau, kur kas sunkiau, nei ziemą pris vėją keliauti; tai ir pavadins tą berniuką sūnų - Jisvis; toksai bus jo vardas; "mokykis geguzyte" ;
:D