Irgi Tau

Bundant miestui,

Kai
Nupučiam nakties skraistę nuo
Jo galingo stoto,

Kai lėtai pajuda vagonas,
Be garso vaizdinius už lango
Kaip senoviškame filme stumdamas atgal,

Kai šviesofore dega amžinai raudona,

Ir kai melancholija užvaldo
Viską iki pat epitelio smulkiausio,

Mano mintys krypsta į tai, ką
Palikau už nugaros,
Į tai, ką garbinu sinchroniškai,
Kaip stabmeldžiai Perkūną.
...
To “Tai” nupiešt tiesiog nemoku,
Net nežinau, kaip reikšt mintis.
Nenumanau, ką tart, kai klausi: “Kas yra? ”
Pasimečiau,
Aš erdvėj lyg ir esu, bet
Lyg ir ne.
...
Kol grįšiu, pamąstyki tu,
Jei tik turėsi laiko,
Apie kaip pernykščių lapų mano
Žodžių ištarimą

O kai atsirasiu vėl, tik teištarki, kad
Aš ir mano traukinys
Medituodami yrėmės pirmyn
Ramiai.

Tada viskas vėl bus kaip seniai.
P. s. Ir laiminga aš keliausiu toliau, žinodama, kad
Tu nesapnavai.