Užlipau ant stalo

Užlipau ant stalo. Mhm, čia buvo vakar... Užtraukiau visa burna.
- Ne gerkle?
Ne, burna. Lyg praraja prabilau į visus užstalės draugus apie Italijos rinkimus, JAV ekonomikos krizę, basą širdį/neširdį ir net apie paveikslą „Debesų Pūtikai“.
- Yra toks? Cha cha...
Juozelis irgi sėdėjo prie stalo. Išsitraukė žibintuvėlį ir pradėjo jo šviesele žaisti. Ant mano kūno. Akimirką atrodė, kad šis žibintuvėlis jau beveik “sceninis prožektorius“ ir kad aš jau beveik “žvaigždė“, ir kad jis išaiškins mano burnos prarają. Mhm, įsigaus gerklėn...
- Žvaigždė...
Bet aš dainavau. Vis dar burna. „Ei, davai šiandien nedainuok! ”- jo, šitą girdėjau... Šiandien? Tai, kad aš tik antrą kartą... Juozelis pašvietė tiesiai į burną ir vienatinis šviesos ruožas įstrigo. Vikriai įsisuko kažkur tarp balso stygų.
- Kiaurai tą tavo burną praėjo, cha cha..
O dabar tai šakės, pagalvojau. Kritau nuo stalo. Pripuolė kelt kažkas, bet ne Juozelis... Pavogęs mano visą burną – tuo buvau įsitikinus šimtu procentu, ir kažką pridirbęs su gerkle, jis atsilošė kėdėje. Patenkintas. Įsmeigė savo dvi akis į manąsias.
- Dvi, sakai.
Mhm, abi. Supratau, kad išties kažką pridirbo su gerkle... Dievaži, su mano gerkle...
- Scenos karalienė, Pop/Rock ar Nihuja žanro? Cha cha...
Supratau – gyvensim, aš būsiu nebyliai, bus patriarchatas, bus daug Nihuja žanro... Duok, Dieve, kad visi vaikai, kiek priklauso, gimtų, ir gimtų berniukais, duok, Dieve, kad net mano akys nustotų byloti, kad net kartais nustotų, ir dar duok, kad mes neturėtumėm stalo...