Išvykstant

Akys plačios, alkstančios, graudžios
Iš nakties, be dangaus, be žvaigždžių,
Kaip tos vienišos skrendančios paukštės
Nusileido žemyn jau. Tylu.

Iš naktinių drugelių šnabždėjimo
Tylią naktį girdžiu dienomis.
Mėnuo virpa paliestas skambėjimo
Kaip ir virpa manoji širdis.

Iš nakties, iš dangaus, iš žvaigždynų
Girdis dūžiai metalo skambaus
Ir variklio, kuris nerimą tildo
Ir naktinio drugelio svaigaus.

Pasilik! Nenubėk! Ar sugrįši?
Nors bent kartą atgal į namus?
O gal sunkus prisiminimų kryžius
Nuolat slėgs  manuosius pečius?