Odė vyrams

Barbenimas erudicijos nualintais egoistų delnais
Ilgai skambėjo tuštutėliame amfiteatre.
Vieni patys norėjo būti protingi.

Vyriško prado stabas virš nusižeminusios moters silueto.
Įsakymai, skambantys bevalėse mintyse.
Paklususios vergės atnašauja savo karaliams. Save.

Panorusias būti tik savo grubiai įtrina ašarom.
Vokai dengiantys vandeningus žvilgsnius, tuštėja.
Stabmeldiškom akim, sūriais kūnais teikia skonį vyrų gyvenimams.

Dėmesio išsiilgusius dievaičių pjedestalan kelia.
Dar lopšy įpratinusios imti neatsimokant myluoja.
Glėbin puolusios pražūtį būsimosioms lemia.

Eilėn išrikiuotos, trofėjų numeriais sužymėtos.
Kuičias moterys po savo mažus pasaulėlius -
Išskirtas malonės ženklo tikrumas likimui įsiteikti.

Keliauja pirmyn, be skrupulų stebėdami nebevertas nueinančias.
Palieka gilius  pėdų įspaudus, idant nepaklystų prie kojų grįždamos.
Amžiams mokėt šonkaulio kainą savajai gyvatai.