Siūlai plaukti pasroviui,
kai įstengiu tik priešintis;
liepi užgesinti ugnį,
bet ji per daug karšta, kad nustotų alsuoti;
sakai verta sustoti,
bet nerandu stabdžių ir lekiu tolyn;
liepi pamiegoti,
bet aš ką tik prabudau ir ruošiuos
pradėti viską iš naujo.
Man maža dienos, bet per daug ryto,
per daug žodžių priešiškų man, bet per maža tavęs,
o sugretinti nieko negaliu,
nes aš aušra, o tu vakaris pasirodęs manyje;
aš šėlstanti ugnis,
o tu tyras upės vanduo;
aš kartais ledo verta, o tu
vėju manęs nesušildai.
Kiek pasakų girdėjau, kad kažkur naktis tampa diena
(aš laukiau to rojaus, bet man jau gana).
Išeinu taip, kaip ir pasirodžiau -
išeinu tik kitu pavidalu.
Atvaizdu vandenyje, bet ne žmogumi.